Manija, kurios originalus vardas etruskų ir lotynų kalbose yra Mania arba Manea, yra viena iš tamsiausių ir archajiškiausių figūrų, atkeliavusių iš etruskų mitologijos ir vėliau integravusiųsi į romėnų religines praktikas. Nors ji dažnai apibūdinama kaip etruskų pragaro deivė, šis apibrėžimas yra kiek supaprastintas. Tiksliau būtų ją vadinti galinga požemio pasaulio, mirusiųjų dvasių ir chaoso deive, kurios kultas atspindi gilų, pirmykštį nerimą dėl mirties ir protėvių įtakos gyvųjų pasauliui. Dauguma mūsų žinių apie ją ateina ne iš pačių etruskų raštų, kurių išliko labai mažai, o iš vėlesnių romėnų autorių, tokių kaip Varono ir Makrobijaus, kurie aprašinėjo senąsias religines tradicijas.
Pasak romėnų rašytojo Varono, Manija buvo laikoma Manų (Manes) – mirusiųjų protėvių dvasių – motina arba valdove. Kai kuriuose šaltiniuose ji taip pat įvardijama kaip Larų (Lares) – namų ir šeimos dvasių globėjų – motina. Šis ryšys su protėvių dvasiomis atskleidžia jos dvejopą prigimtį. Viena vertus, ji yra protėvių dvasinė motina, esminė romėnų namų religijos dalis. Kita vertus, ji yra tamsiosios požemio karalystės, iš kurios šios dvasios ateina, valdovė. Etruskų mitologijoje ji dažnai minima kartu su savo sutuoktiniu Mantu (Mantus), kuris taip pat buvo požemio pasaulio dievas, o jų valdoma karalystė kartais vadinama Mando (Mandus) vardu. Ji nebuvo Olimpo stiliaus dievybė su aiškia asmenybe ir mitais; veikiau, ji buvo galinga, beasmenė jėga, įkūnijanti mirties ir anapusinio pasaulio baimę.
Pati ryškiausia ir šiurpiausia istorija, susijusi su Manijos kultu, yra jos garbinimo ritualai, ypač per romėnų šventes, tokias kaip Kompitalijos (Compitalia) ir Larentalijos (Larentalia). Šios šventės būdavo skirtos Larams pagerbti, tačiau jų metu būdavo atliekamos apeigos ir pačiai Manijai, siekiant ją permaldauti ir apsaugoti šeimą nuo piktų dvasių. Viena iš tokių tradicijų buvo lėlių, vadinamų maniae, kabinimas. Šios lėlės, pagamintos iš vilnos, būdavo kabinamos ant durų arba prie kryžkelių kaip simbolinė auka. Buvo tikima, kad deivė paims šias efigijas vietoje gyvų žmonių, taip apsaugodama namų gyventojus, ypač vaikus, nuo mirties ar ligų. Šis ritualas yra aiškus pavyzdys, kaip Manija buvo suvokiama – kaip pavojinga ir kraujo trokštanti dievybė, kurią reikia nuolat raminti aukomis.
Vėlyvosios antikos rašytojas Makrobijus savo veikale „Saturnalijos“ pateikia dar tamsesnę šio kulto versiją. Jis teigia, kad senovėje, dar prieš įkuriant Romos respubliką, Manijai būdavo aukojami ne lėlės, o gyvi vaikai. Pasak legendos, šią žiaurią praktiką nutraukė vienas iš Romos respublikos įkūrėjų, Lucius Junius Brutus. Jis sumanė pakeisti žmonių aukas simbolinėmis. Vietoje vaikų galvų Manijai buvo pradėtos aukoti česnakų ir aguonų galvutės, kurios vizualiai priminė nukirstas galvas. Ši istorija, net jei ir yra labiau legenda nei istorinis faktas, puikiai iliustruoja Manijos evoliuciją romėnų sąmonėje: nuo kraugeriškos, žmonių aukų reikalaujančios deivės iki figūros, kurios baimę galima suvaldyti simboliniais ritualais.
Verta paminėti, kad Manijos vardas yra identiškas graikiškam žodžiui mania (μανία), reiškiančiam pamišimą ar įniršį. Nors tikėtina, kad etimologiškai šie žodžiai nėra susiję ir jų panašumas yra atsitiktinumas, vėlesniais laikais šis sąskambis galėjo sustiprinti Manijos, kaip chaotiškos ir pavojingos deivės, įvaizdį. Ji yra gilus etruskų ir ankstyvųjų romėnų pasaulėžiūros atspindys – pasaulio, kuriame riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų buvo plona, o protėvių dvasios ir požemio jėgos kėlė nuolatinę pagarbą ir baimę. Manija nebuvo tiesiog „pragaro deivė“; ji buvo pirmapradė mirties ir protėvių karalystės motina, kurios tamsi galia reikalavo nuolatinio budrumo ir pagarbos iš tų, kurie norėjo ramiai gyventi šviesos pasaulyje.