ŠV. GERTRŪDOS MALDA Į ANGELĄ SARGĄ

Šventasis Dievo Angele, Dievo paskirtas mano apsaugai, aš dėkoju tau už visas geradarybes, kurias tu kada nors suteikei mano kūnui ir sielai. Aš giriu ir šlovinu tave, nes tu mane vargšą taip ištikimai sergsti ir mane gini nuo visų priešo antpuolių.

Tebūna palaiminta toji valanda, kai tu buvai duotas mano apsaugai ir paskirtas mano Gynėju bei Globėju. Tebūnie palaiminta tavoji meilė man ir tavo nepailstantis rūpestis manuoju išganymu. Aš prašau tavęs, atleisk man, jog aš taip dažnai priešinausi tavo patarimams ir tuo liūdinau tave, savo mylintį draugą. Aš ryžtuosi ateityje tavęs klausyti ir savo Dievui ištikimai tarnauti. Amen.

Skaitykite daugiau..

Šventosios Gertrūdos malda yra puikus pavyzdys, kaip viduramžių vienuolynų gyvenime buvo branginamas asmeninis ryšys su angelais. Gertrūda iš Niveles, apie kurią kalbame, buvo benediktinė vienuolė, gyvenusi tryliktame amžiuje. Ji buvo žinoma dėl savo gilaus mistinio gyvenimo ir ypatingo atsidavimo Jėzaus Širdžiai. Ši malda, skirta Angelui Sargui, atspindi to meto dvasinį supratimą, kad kiekvienas žmogus turi savo asmeninį dangiškąjį pasiuntinį, kuris yra tarsi nematomas mokytojas ir gynėjas.

Įdomu tai, kad viduramžiais tikėta, jog Angelai Saugai padeda ne tik saugoti nuo fizinio pavojaus, bet ir nukreipia mintis link Dievo, padeda suprasti Šventąjį Raštą. Kai kurie teologai manė, kad Angelas Sargas yra tarsi mūsų sielos veidrodis, rodantis mums mūsų silpnąsias vietas, kad galėtume jas taisyti. Gertrūdos malda rodo nuolankumą, pripažįstant, kad kartais žmogus būna užsispyręs ir nenori klausyti dangiškos pagalbos. Ši malda buvo skirta sustiprinti ryšį su tuo, kuris visada yra šalia, net kai mes to nepastebime. Tai paprastas, bet galingas būdas prisiminti, kad mes niekada nesame vieni savo kelionėje.