Kiekvienais metais sausio 18–25 dienomis Šiaurės pusrutulyje tikintieji kviečiami susitelkti į ypatingą dvasinį kvietimą – melstis už krikščionių vienybę. Ši savaitė nėra tiesiog kalendoriaus įrašas. Ji – priminimas, kad krikščionybė, nors ir išsiskleidusi į daugybę konfesijų, vis dar kviečiama būti viena Kristaus Kūne.
Mintis paskirti tam atskirą savaitę kilo dar XX a. pradžioje – 1908 m. ją pasiūlė anglikonų kunigas Paulas Wattsonas, kuris vėliau tapo kataliku. Data pasirinkta neatsitiktinai – ji apima dvi svarbias šventes: sausio 18-ąją minima Šv. Petro, o sausio 25-ąją – Šv. Pauliaus atsivertimo diena. Šie du apaštalai simbolizuoja tiek skirtingus charizmų kelius, tiek bendrą pašaukimą tarnauti vienam Kristui. Tad savaitė tarp jų tampa tarsi dvasine arka, jungianti įvairius krikščioniško tikėjimo takus.
Pietų pusrutulyje ši savaitė kartais minima kitu metu – dažniausiai apie Sekmines. Tai irgi neatsitiktina – Sekminių metu Šventoji Dvasia nužengė ant pirmųjų mokinių, ir gimė Bažnyčia. Tai diena, kai kalbos ir tautybės buvo peržengtos, kai buvo parodyta, kad dvasinė vienybė yra įmanoma nepaisant išorinių skirtumų.
Maldos už krikščionių vienybę savaitė nėra tik ekumeninis gestas – tai atsiliepimas į Kristaus maldą: „Tegul visi bus viena“. Tai proga pažvelgti giliau – ne tik į teologinius skirtumus, bet ir į tai, kas mus vienija: bendra Evangelija, Krikštas, Troškimas sekti Kristų, meilė artimui. Tai metas, kai katalikai, ortodoksai, protestantai ir kitų denominacijų krikščionys susėda drauge maldai – ne tam, kad paneigtų savo skirtybes, bet kad leistų Dievui būti tuo, kuris vienija iš vidaus.
Per šią savaitę organizuojami ekumeniniai susitikimai, bendros pamaldos, Biblijos skaitymai, paskaitos ir pokalbiai. Tačiau svarbiausia – nuoširdi malda, kartais net labai asmeniška, kai žmogus tiesiog paprašo: Viešpatie, suvienyk mus – ne pagal mūsų planus, bet pagal Tavo širdį.
Vienybė – tai ne uniforma. Tai ne visiškas sutapimas. Tai pagarba, supratimas ir meilė, kuri leidžia įvairioms šakoms žydėti tame pačiame gyvybės medyje. Maldos savaitė – tai galimybė patikrinti ne tik kitų atvirumą, bet ir savo širdies platumą.
Maldos už krikščionių vienybę savaitė – tai ne tik formalus renginys, bet ir giliai simbolinis laikotarpis, primenantis apie Jėzaus Kristaus prašymą, kad visi jo mokiniai būtų viena, kaip Jis ir Tėvas yra viena (Jn 17, 21). Ši savaitė yra kvietimas į atgailą ir nuolankumą, pripažįstant mūsų tarpusavio skirtumus ir klaidas, kurios trukdo pilnai išgyventi bendrystę Kristuje. Ji skatina ieškoti Dievo valios ir vadovavimo, kaip suderinti skirtingas teologijas ir praktikas, siekiant bendro tikslo – skelbti Evangeliją pasauliui.Įdomu tai, kad Paulas Wattsonas, pasiūlęs šią savaitę, pats patyrė religinę kelionę, perėjęs iš anglikonų bažnyčios į katalikų. Jo patirtis iliustruoja, kad vienybė nėra vienodumas, bet bendrystė skirtingose išraiškose. Šv. Pauliaus atsivertimo diena, įtraukta į šią savaitę, ypač svarbi, nes jis, buvęs uolus Kristaus persekiotojas, tapo vienu iš didžiausių Evangelijos skleidėjų. Jo gyvenimas liudija apie Dievo gailestingumą ir galimybę net ir didžiausiems priešams tapti artimiausiais bendradarbiais.Ši savaitė mums primena, jog tikroji vienybė kyla iš bendro tikėjimo Jėzumi Kristumi ir jo auka ant kryžiaus. Ji nėra politinė ar socialinė sąjunga, bet dvasinė bendrystė, grindžiama meile, atleidimu ir tarpusavio pagarba. Šv. Augustinas yra pasakęs: "Mylėk ir daryk, ką nori". Ši savaitė kviečia mus mylėti vienas kitą, kaip Kristus mus mylėjo, ir siekti vienybės, kuri atspindi Dievo meilę pasauliui. Tik tada galėsime parodyti pasauliui tikrąją Kristaus Bažnyčios jėgą ir grožį.