Mahabharata, Mahabarata (sanskrito kalba: महाभारतम्, Mahābhārata, liet. „Didysis Bharatos pasakojimas“) yra viena iš dviejų pagrindinių senovės Indijos epinių poemų (kartu su Ramajana), laikoma šventuoju hinduizmo tekstu. Priskiriama išminčiui Vyāsai, poema tikriausiai buvo sudaryta tarp IV a. pr. Kr. ir IV a. po Kr., nors jos šaknys siekia gerokai senesnes žodines tradicijas. Mahabharata yra ilgiausia pasaulyje epinė poema, apimanti apie 100 000 šlokų (dvieilių), iš viso daugiau nei 1,8 mln. žodžių – maždaug dešimt kartų ilgesnė už Iliadą ir Odisėją kartu sudėjus.
Mahabharata pasakoja apie dinastinį konfliktą tarp dviejų Bharatos karališkosios šeimos atšakų – Pandavų ir Kauravų – dėl Hastinapuro sosto. Centrinis įvykis yra didysis Kurukšetros karas, trukęs 18 dienų, tačiau poema apima daug daugiau: mitologiją, filosofiją, etiką, teisę, kosmologiją ir dvasinius mokymus. Joje gausu įterptinių istorijų, moralinių dilemų ir dieviškų intervencijų, todėl Mahabharata dažnai vadinama „penktąja veda“ dėl savo religinės ir kultūrinės svarbos.
Viena žymiausių Mahabharatos dalių yra Bhagavadgita – filosofinis dialogas tarp Pandavų princo Ardžunos ir dievo Krišnos, nagrinėjantis pareigą (dharma), jogą ir išsilaisvinimą (moksha). Poema yra ne tik literatūros šedevras, bet ir hinduizmo etikos bei dvasingumo vadovas, turintis įtakos Indijos kultūrai, politikai ir menui iki šiol.
Mahabharata atspindi senovės Indijos visuomenę per vėlyvąjį vedų laikotarpį (apie 1000–500 m. pr. Kr.), kai klestėjo karališkosios dinastijos, ritualai ir kastų sistema. Poema buvo perduodama žodžiu bardų (sūta), kol galutinai užrašyta sanskrito kalba. Jos turinys atspindi sincretinį kontekstą, jungiantį vedų religiją, ankstyvąjį hinduizmą, mitologiją ir filosofiją.
Struktūriškai Mahabharata susideda iš 18 pagrindinių knygų (parvas), papildytų priedu (Harivamsa), ir yra padalinta į kelias dalis:
- Įvadas ir kilmė (Adi Parva): Aprašoma Bharatos dinastijos istorija, Pandavų ir Kauravų gimimas, vaikystė ir nesantaika dėl sosto.
- Konflikto raida (Sabha Parva, Vana Parva): Pandavai pralaimi lošime ir ištremiami 13 metų, per kuriuos susiduria su išbandymais ir kaupia sąjungininkus.
- Kurukšetros karas (Bhishma, Drona, Karna, Shalya Parva): Detaliai vaizduojamas 18 dienų karas, kuriame Pandavai, vadovaujami Krišnos, kovoja prieš Kauravus.
- Pasekmės (Sauptika, Stri Parva): Karo siaubas, aukos ir gedulas, ypač moterų, praradusių vyrus ir sūnus.
- Filosofiniai mokymai (Shanti, Anushasana Parva): Po karo aptariami valdymo, etikos ir dharmos principai.
- Pabaiga (Ashvamedhika, Ashramavasika, Mausala Parva): Pandavų valdymas, jų galutinė kelionė į Himalajus ir mirtis.
- Epilogas (Svargarohana Parva): Pandavų kelionė į dangų, atskleidžianti jų dharmos išbandymus.
Mahabharata nėra linijinis pasakojimas – ji pilna įterptinių istorijų, tokių kaip Nalos ir Damayanti pasaka ar Šakuntalos istorija, kurios praturtina pagrindinį siužetą. Poema naudoja įvairius literatūrinius stilius: epinius mūšių aprašymus, filosofinius dialogus, mitologinius intarpus ir moralinius pamokymus.
Mahabharata nagrinėja universalias temas, kurios daro ją aktualią per amžius:
- Dharma (Pareiga): Poema tyrinėja dharmą – moralinį ir socialinį įstatymą – per sudėtingas situacijas, kur veikėjai susiduria su moralinėmis dilemomis (pvz., Ardžunos dvejonės Bhagavadgitoje).
- Karma ir likimas: Veikėjų veiksmai turi pasekmes, o karas atspindi neišvengiamą karmą, kylančią iš pavydo, godumo ir ambicijų.
- Konfliktas ir moralė: Karas tarp Pandavų ir Kauravų kelia klausimus apie teisingumą, lojalumą ir smurtą, ypač kai abiejose pusėse yra garbingų veikėjų.
- Dieviškumas ir žmogaus prigimtis: Dievai (Krišna, Indra) ir pusdieviai (Pandavai) sąveikauja su žmonėmis, atskleisdami dieviškąją ir žmogiškąją prigimtį.
- Samsara ir moksha: Poema nagrinėja gyvenimo ciklą (samsara) ir išsilaisvinimo (moksha) kelią per jogą, atsidavimą (bhakti) ir žinojimą (jnana).
Mahabharata reikšmė slypi jos kaip hinduizmo enciklopedijos vaidmenyje. Ji formavo Indijos kultūrą, įkvėpdama literatūrą, šokį (Kathakali), dramą ir kiną (pvz., Peter Brook ekranizaciją). Bhagavadgita tapo atskiru dvasiniu vadovu, įkvėpusiu tokius lyderius kaip Mahatma Gandhi. Poema taip pat paveikė Pietryčių Azijos kultūras, kur jos versijos klestėjo Javoje, Tailande ir Kambodžoje.
Vakaruose Mahabharata traukia kaip literatūros šedevras, nagrinėjantis universalias temas, tokias kaip karas, moralė ir žmogiškumas, panašiai kaip Iliada. Tačiau jos sudėtingumas – gausūs veikėjai, įterptinės istorijos ir filosofiniai intarpai – gali būti iššūkis skaitytojams.
Citatos iš „Mahabharatos“
Dėl poemos apimties citatos dažnai imamos iš Bhagavadgitos ar kitų žymių epizodų. Žemiau pateikiamos kelios citatos (remiantis Kisari Mohan Ganguli ir moderniais vertimais, adaptuotos į lietuvių kalbą), atspindinčios pagrindines temas:
- Apie dharmą (Bhagavadgita, 2:47): „Tu turi teisę tik į veiksmą, bet ne į jo vaisius. Neprisirišk prie rezultatų, bet ir neatmesk pareigos.“
Ši Krišnos eilutė Ardžunai pabrėžia nesavanaudišką veikimą. - Apie karo tragediją (Stri Parva): „Kur yra pergalė, ten yra ir sielvartas, nes karas sunaikina ir nugalėtojus, ir nugalėtuosius.“
Ši citata atspindi karo pasekmes ir gedulą. - Apie laiką (Adi Parva): „Laikas yra visų daiktų karalius. Jis kuria ir naikina, niekas negali jam pasipriešinti.“
Ši eilutė pabrėžia neišvengiamą laiko galią. - Apie moralinę dilemą (Karna Parva): „Garbė yra sunkesnė už kalnus, bet lengvesnė už plunksną, kai širdis renkasi dharmą.“
Ši citata atspindi veikėjų kovą tarp garbės ir pareigos. - Apie išmintį (Shanti Parva): „Tikrasis turtas yra išmintis, kuri išvaduoja žmogų iš kančių ir atveria kelią į ramybę.“
Ši eilutė pabrėžia žinojimo svarbą.
Citatos gali skirtis priklausomai nuo vertimo (pvz., Ganguli, Bibek Debroy) ir redakcijos (pvz., kritinis Pune leidimas). Lietuvių kalba pilni vertimai yra reti, dažniausiai prieinama Bhagavadgita.
Palyginimai su kitais kūriniais
Mahabharata turi panašumų su kitais religiniais ir epiniais tekstais, tačiau jos mastas ir filosofinis gylis yra unikalūs:
- Loto sūtra: Abu tekstai naudoja naratyvus ir palyginimus mokymams perteikti, tačiau Loto sūtra orientuojasi į visuotinį nušvitimą, o Mahabharata – į dharmą ir žmogiškąją patirtį.
- Sefer Yetzirah: Sefer Yetzirah yra kosmologinė ir lingvistinė, o Mahabharata – epinė, nagrinėjanti moralines dilemas, tačiau abu turi mistinių elementų.
- Tao Te Ching: Daodejing yra glaustas ir abstraktus, o Mahabharata – naratyvinė ir plati, tačiau abu tyrinėja harmoniją su universalia tvarka.
- Pistis Sophia: Gnostinis tekstas yra mitologinis, o Mahabharata – epinis, tačiau abu nagrinėja dieviškumo ir žmogaus santykį.
- Iliada: Abu kūriniai yra epiniai karo pasakojimai, bet Mahabharata išsiskiria savo filosofiniais intarpais, tokiais kaip Bhagavadgita.
tikos darbus ar Bhagavadgitos vertimus. Norint pilno teksto, rekomenduojama Debroy vertimas.
Kodėl verta skaityti?
Mahabharata yra vertinga tiems, kurie domisi:
- Hinduizmo filosofija: Poema nagrinėja dharmą, karmą ir mokshą, ypač per Bhagavadgitą.
- Epine literatūra: Jos mastas ir dramatiški siužetai prilygsta didžiausiems pasaulio epams.
- Moralinės dilemos: Istorijos apie lojalumą, teisingumą ir auką yra universalios.
- Indijos kultūra: Poema formavo Indijos meną, literatūrą ir religiją.
- Dvasinis ieškojimas: Jos mokymai apie pareigą ir išsilaisvinimą įkvepia ieškančius prasmės.
Nors Mahabharata gali būti sudėtinga dėl savo apimties ir kultūrinio konteksto, jos universalios temos ir turtingas naratyvas daro ją prieinamą plačiai auditorijai. Kaip teigia vienas X vartotojas: „Mahabharata yra ne tik istorija – tai veidrodis, atspindintis mūsų kovas, pareigas ir svajones.“