Lotynų kalba, kadaise buvusi didingosios Romos imperijos širdimi, šiandien gyvuoja tarsi šešėlyje – jos neskambina nei turgaus prekeiviai, nei vaikai kiemuose. Tačiau nepaisant to, ši „mirusi kalba“ vis dar gyva, ypač religijoje, moksle ir simbolikoje. Kaip tai įmanoma? Kur pradingo kalba, kurią kalbėjo imperatoriai, kariuomenė, rašytojai ir mąstytojai?
Lotynų kalba kilo Latiumo regione – ten, kur šiandien stovi Roma. Iš pradžių tai buvo viena iš daugelio Italijos pusiasalio kalbų, bet plečiantis Romos imperijai, lotynų kalba tapo visos Vakarų Europos administracine ir teisine kalba. Ja buvo rašomos teisės normos, kronikos, filosofiniai traktatai, netgi meilės eilės.
Krikščionybė atsirado imperijos laikais, todėl natūraliai perėmė lotynų kalbą kaip pagrindinę komunikacijos priemonę. Nors pirmieji krikščionys dažnai kalbėjo aramėjiškai ar graikiškai, Vakarų Bažnyčia greitai prisitaikė prie imperinės kalbos – ypač kai krikščionybė IV amžiuje tapo oficialia religija. Lotynų kalba tapo Katalikų Bažnyčios stuburu – ja vyko Mišios, buvo rašomi teologiniai tekstai, paskelbtos enciklikos ir net raginimai į Kryžiaus žygius.
Kur pradingo lotynų kalba?
Paradoksalu, bet kalba išnyko… natūraliai. Nors jos rašytinė forma išliko, šnekamoji lotynų kalba ėmė keistis – žmonės ėmė vartoti „liaudies lotynų“ variantus, kurie pamažu peraugo į naujas kalbas: italų, ispanų, prancūzų, rumunų, portugalų. Taip vadinamos romanų kalbos yra tiesiog „išsišakoję“ iš to, ką kadaise kalbėjo Romos kariai ir ūkininkai.
Tai reiškia, kad lotynų kalba niekada neišnyko visiškai – ji tiesiog pasidalino į kelias naujas kalbas. Kaip medis, kuris su laiku leidžia atskiras šakas. Tuo metu rašytinė, klasikinė lotynų forma vis dar gyvavo Bažnyčioje, universitetuose, o nuo viduramžių ir mokslo pasaulyje. Net iki XVIII amžiaus daugelis Europos universitetų dėstė lotyniškai, o Isaac Newtonas ar Galileo Galilei svarbiausius darbus paskelbė būtent lotynų kalba.
Kodėl Bažnyčia jos nepamiršo?
Katalikų Bažnyčia pasirinko lotynų kalbą kaip nuolatinę liturginę ir teologinę kalbą dėl kelių priežasčių:
- Ji nekinta. Kadangi tai „mirusioji“ kalba – niekas ja nebekalba šeimoje ar darbe – ji nekinta ir neįgyja naujų, dviprasmiškų prasmių. Tai ypač svarbu, kai kalbama apie dogmas ar moralinius principus.
- Ji vienija. Lotynų kalba buvo tarsi „dvasinė esperanto“ – nepriklausomai nuo tautybės ar šalies, katalikas galėjo dalyvauti Mišiose lotyniškai bet kur pasaulyje.
- Ji šventa. Kalba, kurios nebegirdi kasdienybėje, liturgijoje įgauna šventumo pojūtį – ji atskiria pasaulietišką nuo dieviško.
Popiežiai rašo enciklikas su lotynišku pavadinimu (Laudato si’, Fratelli tutti, Rerum Novarum), o Vatikano dokumentai vis dar pirmiausia parengiami lotynų kalba. Net Vatikano banknotai kadaise turėjo užrašą Civitas Vaticana.
Kaip šiandien gyvuoja „mirusi“ kalba?
Nors atrodo, kad niekas ja nebekalba, lotynų kalba šiandien vis dar turi keistą ir gyvą gyvenimą. Vatikane yra net „Pontificia Academia Latinitatis“, kurios tikslas – skatinti lotynų kalbos mokymą. Radijo Vatikanas transliuoja žinias lotyniškai. Lotynų kalbos vadovėliai leidžiami ir šiandien, o kai kurios mokyklos Europoje ar JAV ją dėsto kaip pasirenkamąją kalbą.
Įdomu tai, kad kai Bažnyčiai ar mokslininkams reikia naujo žodžio – pavyzdžiui, „kompiuteris“ ar „internetas“ – jie kuria naujus lotyniškus terminus: instrumentum computatorium (kompiuteris), interrete (internetas). Tai gyvas kūrybos procesas, leidžiantis senai kalbai susidurti su XXI a. technologijomis.
Lotynų kalba šiandien neskamba gatvėje, bet ji vis dar gyva – kaip senas, bet tvirtas tiltas tarp pasaulių. Ji byloja apie imperijas ir šventuosius, apie įstatymus ir maldas, apie mokslą ir muziką. Katalikų Bažnyčioje ji neprarado savo vietos – ir greičiausiai dar ilgai ją išlaikys.