Lex Cornelia de sicariis et veneficis – vienas svarbiausių senovės Romos baudžiamųjų įstatymų, priimtas 81 m. pr. Kr. diktatoriaus Lucijaus Kornelijaus Sulos valdymo metu. Šis įstatymas žymi lūžį Romos teisėje, nes pirmą kartą suvienijo baudžiamąją atsakomybę už dvi itin pavojingas veiklas – nužudymą (sicarii) ir nuodijimą ar magiškus kenkimus (venefici).
Žodis sicarius reiškia „peilininką“ arba „samužudį“ – asmenį, kuris slepia ginklą (sica) ir tyčia nužudo žmogų. Tuo tarpu veneficus pažodžiui reiškia „nuodų gamintojas“ arba „tas, kuris daro žalą per nuodus, mikstūras ar burtus“. Abu šie nusikaltimai buvo laikomi vienodai grėsmingais ne tik atskiram žmogui, bet ir valstybės saugumui bei visuomenės moralinei tvarkai.
Pagal Lex Cornelia de sicariis et veneficis, baudžiami buvo ne tik tie, kurie nužudė ar bandė nužudyti kitą žmogų, bet ir tie, kurie gamino, turėjo ar naudojo nuodingas medžiagas, net jei šios buvo skirtos ne mirtinai žalai, o tik ligoms ar sąmonei paveikti. Dar daugiau – įstatymas apėmė ir tuos, kurie užsiėmė maginėmis ar kerinčiomis praktikomis, naudojusiomis nuodus ar ritualinius mišinius, net jei jų tikslas buvo meilės burtai ar kerštas. Tokiu būdu teisė pirmą kartą oficialiai susiejo magiją ir kriminalinį nusikaltimą.
Romos teisės požiūriu, veneficium buvo labai plati sąvoka. Ji apėmė tiek tikrą fizinį nuodijimą, tiek simbolinius veiksmus, galėjusius sukelti žalą per antgamtines jėgas. Tai reiškia, kad venefici – raganiai, burtininkai, žiniuonys – buvo teisiami pagal tą patį įstatymą kaip ir žmogžudžiai. Šis požiūris atspindėjo gilią romėnų baimę prieš slaptas, nematomas jėgas, kurios, jų įsitikinimu, galėjo pažeisti dievų ir žmonių santarvę.
Teisminė praktika pagal šį įstatymą buvo griežta. Už veneficium buvo taikoma mirties bausmė arba ištrėmimas. Turtas konfiskuojamas, o kaltininkai prarasdavo pilietines teises. Tokiu būdu Lex Cornelia tapo pavyzdžiu vėlesniems įstatymams tiek Romos imperijoje, tiek ankstyvojoje krikščionybėje. Viduramžiais būtent iš šio įstatymo kilo teisinė tradicija, kuria buvo teisiamos raganos ir burtininkai – įskaitant vėliau garsųjį „Malleus Maleficarum“ laikotarpį.
Įdomu tai, kad Lex Cornelia buvo vienas iš pirmųjų įstatymų, atspindinčių moralinį-politinį Romos požiūrį į okultizmą kaip grėsmę viešajai tvarkai. Nors iki Sulos laikų nuodijimas ir magija buvo vertinami kaip privatūs nusikaltimai, po šio įstatymo jie tapo res publica – valstybės reikalas. Šis principas išliko ir vėlesnėje teisėje: imperatoriai, ypač Augustas, Klaudijus ir Tiberijus, dažnai rėmėsi Lex Cornelia siekdami išnaikinti „magus“ ir „veneficos“, ypač tuos, kurie galėjo daryti įtaką politikai per užkeikimus ar pranašystes.
Išlikusiuose teisiniuose komentaruose, pavyzdžiui, Cicerono, Paulo ir Justinianuso Digestuose, Lex Cornelia minimas kaip pamatinis įstatymas, apibrėžiantis žmogžudystės ir burtininkavimo ribas. Digestuose sakoma: „Qui venenum paraverit ad occidendum hominem, parricidii reus est” – „kas paruošia nuodus, kad nužudytų žmogų, yra kaltas žmogžudyste“.
Šis įstatymas rodo, kad romėnai aiškiai suvokė – nuodai ir magija abu gali būti nematomo smurto formos. Lex Cornelia de sicariis et veneficis įtvirtino mintį, jog ne tik fizinis smurtas, bet ir dvasinis, slaptas kėsinimasis į žmogų yra nusikaltimas. Todėl jis laikomas vienu pirmųjų istorijoje bandymų sujungti etiką, religiją ir teisę į bendrą moralinės atsakomybės sistemą.
Veneficium
(iš William Smith, A Dictionary of Greek and Roman Antiquities, London, 1875)
Veneficium – nusikaltimas dėl nuodijimo – dažnai minimas Romos istorijoje. Moterys buvo labiausiai linkusios į šią praktiką, tačiau tikėtina, kad šis kaltinimas neretai būdavo iškeliamas be pakankamų įrodymų, panašiai kaip viduramžiais Europoje – kaltinimai raganavimu. Moterys dažnai būdavo nuteisiamos mirti už šį nusikaltimą marų metu, kai visuomenė būdavo įsitempusi ir linkusi visus patiriamus nelaimių priežastis sieti su piktavalių žmonių veiksmais. Pavyzdžiui, atėniečiai, kai maro metu Peloponeso kare siautė liga, manė, kad peloponesiečiai užnuodijo šulinius (Tukididas II, 48). Panašių pavyzdžių randama beveik visų valstybių istorijose.
Vis dėlto atrodo, kad nuodijimo nusikaltimai buvo daug dažnesni senovėje nei naujais laikais, todėl žmonės įtarė šį nusikaltimą net ir tais atvejais, kai tam nebuvo tikro pagrindo. Apie Atėnų teisę, susijusią su nuodijimu, žr. Pharmacon Graphe.
Pirmasis viešai užfiksuotas šio nusikaltimo atvejis Romoje įvyko M. Klaudijaus Marčelo ir G. Valerijaus konsulavimo metais – 351 m. pr. Kr.. Tuo metu mieste kilo maras, ir kai daugelis kilmingų vyrų mirė nuo tos pačios ligos, vergė pranešė kuruliniams edilams, kad dėl to kalti romėnų moterų ruošti nuodai. Pagal jos parodymus buvo netikėtai sučiupta apie dvidešimt moterų, tarp jų Kornelija ir Sergija – abi iš patricijų giminės – gaminančių kažkokius mišinius ant ugnies. Kai magistratai privertė jas viešai išgerti šiuos mišinius forumo aikštėje, nes jos tvirtino, jog jie nekenksmingi, jos pačios mirė nuo savo pačių blogio. Po to sekė nauji skundai, ir buvo nuteista net 170 moterų (Livijus VIII, 18; Valerijus Maksimas II, 5, §3; Augustinas, De Civitate Dei III, 17).
Vėliau nuodijimo atvejų padaugėjo po Bacho kulto įvedimo (Liv. XXXIX, 8). 184 m. pr. Kr. Senatas pavedė pretorui Kvintui Nevijui Matonui tirti šias bylas (de veneficiis quaerere). Jis tyrimą vykdė keturis mėnesius, daugiausia savivaldybėse ir susirinkimų vietose. Pasak Valerijaus iš Antiumo, jis nuteisė 2000 žmonių (Liv. XXXIX, 38, 41).
Kitas didelis tyrimas vyko 180 m. pr. Kr., kai Romoje vėl kilo maras, o daugelis magistratų ir aukštų asmenų mirė. Tyrimą mieste ir dešimties mylių spinduliu vykdė pretorius Gajus Klaudijus, o toliau – pretorius Gajus Mėnijus. Konsulo G. Kalpurnijaus našlė Hostilija buvo apkaltinta, kad nunuodijo savo vyrą, ir nuteista be tvirtų įrodymų (Liv. XL, 37).
Privačių nuodijimo atvejų taip pat buvo daug. Cicerono kalba Pro Cluentio pateikia daugybę pavyzdžių. Imperatorių laikais šis nusikaltimas tapo beveik įprastas, o kai kurios moterys, garsėjusios „meniniu“ nuodų gaminimu, buvo labai paklausios. Viena žymiausių buvo Lokusta, kuri, Agripinos įsakymu, nunuodijo imperatorių Klaudijų, o vėliau – jo sūnų Britaniką, Neronui liepus. Neronas netgi paskyrė žmones mokytis šio meno pas ją (Tacitas, Annales XII, 66; XIII, 15; Suetonijus, Nero 33; Juvenalis I, 71).
Pirmasis įstatymas, tiesiogiai nukreiptas prieš nuodijimą, buvo Sulos diktatoriaus įstatymas „Lex Cornelia de Sicariis et Veneficis“, priimtas 82 m. pr. Kr. Jis išliko galioti, su kai kuriais pakeitimais, iki vėlyvųjų laikų. Įstatymas numatė bausmes visiems, kurie gamino, pirko, pardavė, turėjo ar perdavė nuodus su ketinimu nuodyti (Ciceronas, Pro Cluentio 54; Marcianas, Digestai 48, tit. 8, s.3; Institutiones 4, tit. 18, s.5).
Pagal Marcianą, šio įstatymo numatyta bausmė buvo ištrėmimas į salą (deportatio in insulam) ir turto konfiskavimas. Tačiau tikėtina, kad anksčiau taikyta vandens ir ugnies uždraudimo bausmė (interdictio aquae et ignis), nes vėliau imperatorių laikais deportacija pakeitė šią senesnę formą.
Pagal vėlesnį senato nutarimą (senatus consultum), moteris, kuri duodavo gėrimą ar nuodus nėštumui skatinti, net be blogo ketinimo, bet jei moteris nuo jų mirdavo, būdavo ištremiama (relegata). Kitu nutarimu visi vaistininkai (pigmentarii), kurie aplaidžiai duodavo nuodus „valymosi tikslais“, taip pat patekdavo po šio įstatymo galiojimu.
Marciano laikais (imperatoriaus Aleksandro Severo epochoje) šis nusikaltimas buvo baudžiamas mirtimi žemesnio rango žmonėms (humiliores), kurie būdavo metami laukiniams žvėrims, o aukštesnio rango asmenys (altiores) – ištremiami į salas (deportatio in insulam).
Žodis veneficium vartotas ir platesne prasme – gėrimams, užkalbėjimams ir burtams (Ciceronas, Brutus 60; Petronijus 118). Iš čia kilo žodžiai veneficus ir venefica – burtininkas ir ragana apskritai.