Leonardas Boffas (Leonardo Boff), gimęs 1938 metų gruodžio 14 dieną Concórdia mieste, Santa Catarinos valstijoje, Brazilijoje. Originalus vardas – Genésio Darci Boff, bet pasaulis jį pažįsta kaip Leonardo (taip pasivadino įstodamas į pranciškonų ordiną). Lietuviškai dažniausiai rašoma Leonardas Boffas arba Leonardas Bofas. Augo vokiškų ir itališkų emigrantų šeimoje, buvo vienas iš vienuolikos vaikų. Jaunystėje įstojo pas mažesniuosius brolius pranciškonus, studijavo filosofiją ir teologiją Brazilijoje, vėliau Vokietijoje ir Miunsteryje pas Karlą Rahnerį ir Josephą Ratzingerį.
Septintajame dešimtmetyje grįžo į Braziliją ir tapo vienu pagrindinių išlaisvinimo teologijos kūrėjų. Ši teologija gimė Lotynų Amerikoje iš skurdo, diktatūrų ir Bažnyčios tylėjimo. Boffas sakė paprastai: Evangelija pirmiausia turi būti gera žinia vargšams, o ne turtingiesiems. Jo knygos ir paskaitos tapo manifestu milijonams žmonių, kurie matė Bažnyčią ne kaip valdžios sąjungininkę, o kaip vargšų gynėją.
Roma greitai sureagavo. 1984 metais, kai Tikėjimo doktrinos kongregacijai vadovavo kardinolas Josephas Ratzingeris (būsimasis Benediktas XVI), Boffas gavo kvietimą į Vatikaną. Jam uždraudė viešai kalbėti ir rašyti metus laiko („pagarbų tylėjimą“). Priežastis – knyga „Bažnyčia: charizma ir valdžia“ (1981), kurioje kritikavo hierarchiją ir popiežiaus centralizmą. 1985 metais draudimas panaikintas po spaudimo iš Brazilijos vyskupų ir pasaulio teologų, bet 1992 metais Boffas pats pasitraukė iš kunigystės ir ordino. Sakė: „Išeinu iš kunigų luomo, bet ne iš Bažnyčios ir ne iš Evangelijos“. Vedė švietėją ir aktyvistę Marcia Monteiro da Silva Miranda, su kuria užaugino šešis įvaikintus vaikus.
Po to tapo dar laisvesnis. Dėstė universitetuose Rio de Žaneire, keliavo po pasaulį, rašė knygas apie ekologiją (jis vienas pirmųjų teologų pradėjo kalbėti apie Žemės teises), kritikuodamas kapitalizmą ir Bažnyčios turtus. Palaikė Luizą Inácio Lulą da Silvą, kai tas buvo kalėjime, ir iki šiol lieka Brazilijos kairės ikonine figūra. Šiandien, 86-erių, gyvena Jardim Araras ekologinėje bendruomenėje netoli Petrópolio, augina daržoves, rašo tinklaraštį ir duoda interviu. Popiežius Pranciškus (pats iš Lotynų Amerikos) ne kartą citavo Boffą teigiamai ir 2013 metais asmeniškai paskambino jam padėkoti už indėlį.
Svarbiausi kūriniai ir kas juose
Boffas parašė daugiau nei 80 knygų, daugelis išverstos į lietuvių kalbą. Svarbiausios:
- „Jėzus Kristus – išlaisvintojas“ (Jesus Cristo Libertador, 1972) – klasikinis išlaisvinimo teologijos tekstas. Jėzus vaizduojamas ne kaip dangiškas karalius, o politinis revoliucionierius, stovintis šalia engiamųjų.
- „Bažnyčia: charizma ir valdžia“ (Igreja: Carisma e Poder, 1981) – dėl šitos knygos ir gavo draudimą. Kritikuoja Bažnyčios hierarchiją kaip „klasikinę piramidę“ ir siūlo grįžti prie bendruomeninės Bažnyčios modelio.
- „Šauksmas Žemės, šauksmas vargšų“ (Grito da Terra, Grito dos Pobres, 1995) – sujungia ekologiją su socialiniu teisingumu. Žemė pati yra vargšė ir engiamoji, tad ekologija yra išlaisvinimo teologijos dalis.
- „Pranciškus Asyžietis ir Pranciškus Romietis“ (Francisco de Assis e Francisco de Roma, 2013) – palygina šventąjį Pranciškų su popiežiumi Pranciškumi. Boffas buvo vienas pirmųjų, kuris pasakė, kad naujasis popiežius vykdo „išlaisvinimo teologijos revanšą“.
- „Virtuvės teologija“ (Teologia do Cotidiano) serija – trumpi, paprasti tekstai paprastiems žmonėms apie tikėjimą kasdieniame gyvenime.