Ar laikas, kurį matuojame sekundėmis ir metais, yra tik iliuzija, o tikroji realybė – amžina akimirka, kurioje viskas jau įvyko? Albertas Einsteinas savo reliatyvumo teorija ir hinduizmo misticizmas, ypač Kali Yuga mokymai, teigia, kad praeitis, dabartis ir ateitis yra viena. „Dievas nemato ateities – Jis žiūri į amžinybę kaip į vieną akimirką,“ sako mistikai.
Einsteino specialioji reliatyvumo teorija (1905 m.) parodė, kad laikas nėra absoliutus – jis priklauso nuo stebėtojo greičio ir gravitacijos. Jo „erdvėlaikio“ koncepcija sujungia praeitį, dabartį ir ateitį į vieną keturmatį kontinuumą, kur viskas egzistuoja vienu metu. Einsteinas rašė: „Skirtumas tarp praeities, dabarties ir ateities yra tik užsispyrusi iliuzija.“ Hinduizme, ypač Kali Yuga (dabartinio tamsos amžiaus) tekstuose, laikas (kala) laikomas ciklišku, o tikroji realybė – amžina Višnu ar Brahmano sąmonė, kurioje visi įvykiai yra vienalaikiai. Bhagavadgita teigia, kad Dievas mato viską kaip „vieną amžiną dabar“.
Filosofiškai šios idėjos klausia: jei laikas yra iliuzija, kas yra mūsų patirtis? Ar esame įstrigę linijiniame suvokime, kai Tikrovė yra amžinybė? Einsteinas ir mistikai sutaria: mūsų ribotas protas „karpo“ amžinybę į gabalėlius, vadinamus praeitimi ir ateitimi.
Krikščionių mistikoje šv. Augustinas teigė, kad Dievas egzistuoja anapus laiko, o pasaulis yra Jo amžino akto dalis. Jo Išpažinimuose rašoma: „Tavo metai yra viena diena, ir tavo diena nėra kasdien, bet amžinybė.“ Daoizme Dao yra bepradis, neapribotas laiko, o žmogaus suvokimas laiko kaip srauto kyla iš disharmonijos. Advaita Vedanta, artima hinduizmui, moko, kad maya (iliuzija) verčia mus matyti laiką, kai Brahmanas yra amžinas „dabar“. Šios tradicijos sutaria, kad laikas yra žmogiško proto konstrukcija, slepianti tikrąją, amžiną realybę.
Hinduizmo legenda pasakoja apie karalių, kuris, paniręs į meditaciją, išvydo visą Kali Yuga ciklą – tūkstančius metų – kaip vieną Višnu sapno akimirką, grįžęs suprato, kad praėjo tik sekundė. Einsteinas, aptardamas reliatyvumą, naudojo mintinį eksperimentą: žmogus, keliaujantis šviesos greičiu, patiria laiką kaip sustingusį, tarsi visa visata būtų viena akimirka. Krikščionių mistikė Julijona Norvičietė XIV a. po vizijos rašė, kad „Dievas laiko viską savo rankoje kaip amžiną rutulį“. Šios istorijos rodo, kaip mokslas ir misticizmas artėja prie tos pačios idėjos: laikas yra tik mūsų suvokimo riba.
Citatos
- Albertas Einsteinas: „Laikas yra iliuzija, nors ir labai įtikinama.“ (Laiškas draugui, 1955 m.)
- Bhagavadgita (11:32): „Aš esu laikas, sunaikintojas pasaulių, bet mano esmė yra amžina.“
- Šv. Augustinas: „Kas yra laikas? Jei neklausiu, žinau; jei klausiu, nežinau.“ (Išpažinimai.)
- Dao De Jing: „Dao yra be pradžios ir pabaigos – laikas yra tik žmogaus mintis.“ (Laozi.)
Einsteino bendroji reliatyvumo teorija numato „kirmgraužas“, kurios teoriškai galėtų sujungti skirtingus laiko taškus, tarsi patvirtindamos, kad viskas egzistuoja vienu metu.
Laiko nėra – viskas jau įvyko. Einsteino erdvėlaikis ir hinduizmo amžinybės vizija moko, kad praeitis, dabartis ir ateitis yra viena Dievo ar visatos sąmonės akimirka. Kaip sakė šv. Augustinas, „Dievas yra amžinas dabar,“ o mes, įstrigę laiko iliuzijoje, galime tik stengtis ją peržengti – per mokslą, meditaciją ar tikėjimą. Filosofiškai ši idėja kviečia mus matyti gyvenimą ne kaip liniją, o kaip tašką – amžiną akimirką, kurioje viskas yra ir visada bus.