Yra stigmos, kurios kraujuoja. Yra stigmos, kurios niežti sielą, bet nematomos kūnui. Ir yra dar vienas keistas, sunkiai apčiuopiamas reiškinys – kvapiosios stigmos, vadinamos lotyniškai odor sanctitatis, arba šventumo kvapas.
Tai nėra metafora. Istoriniuose šaltiniuose daugybę kartų užfiksuota, kad kai kurie šventieji gyvenimo pabaigoje ar po mirties skleidė ypatingą kvapą – ne prakaito, ne mirties, o gėlių, rožių, smilkalų, netgi medaus aromatą. Ir tai sklisdavo ne iš kvepalų ar žolelių – tai buvo grynai dvasinis reiškinys, išplaukiantis iš kūno, kuris, regis, tapdavo ne gedėjimo objektu, o altoriumi.
Ne pirmo ryškumo šventieji
Vienas pirmųjų žinomų atvejų – šv. Teresė Avilietė (XVI a.), kurios kūnas po mirties ne tik nesuirtų, bet ir skleidė saldų, švelnų kvapą, kurį liudijo jos vienuolyno seserys. Panašiai buvo su šv. Pranciška Romiete – apie ją liudininkai rašė, kad net mirties patale jos buvimas buvo tarsi „rožių pumpurų vėjelis“. Ne poetiškai – realiai.
Padre Pio – garsus XX a. stigmatikas – turėjo dar keistesnį atvejį. Žmonės pasakojo, kad net tuomet, kai jo nebūdavo, kambaryje staiga pasklisdavo kvapas, dažniausiai primenantis gėlių ir smilkalų mišinį. Kai kurie net teigė, kad kvapas pakeisdavo formą pagal vidinę nuotaiką – kai jis kentėdavo, kvapas būdavo aitresnis, kai melsdavosi – saldesnis.
Mokslininkai iki šiol neturi paaiškinimo. Kai kurie bando tai priskirti psichologiniam efektui, esą žmonės „nori“ užuosti kažką ypatingo. Tačiau kai kvapas juntamas net tada, kai kūnas jau turėjo pūti, o vietoje to kvepia kaip gėlių turgus – racionalumas trumpam palieka kambarį.
Bažnyčia šį reiškinį laiko viena iš dvasinio tyrumo apraiškų. Tai nėra įrodymas šventumo, bet ženklas, kuris dažnai lydi labai švarią, maldinga, Dievui atsidavusią sielą. Kvapas, kuris lieka, kai jau nebelieka žmogaus.
Krikščionybėje dažnai kalbama apie prikeltą kūną, apie tai, kad mūsų kūnas nėra tik molis, bet būsimojo gyvenimo indas. Kvapiosios stigmos šią mintį pakelia į kitą lygį – jos sako, kad net dabar, čia, šis kūnas gali būti kvėpuojantis Dievo malonės ženklas.
Įdomu tai, kad kai kurie šventieji šį kvapą skleidė net per gyvenimą – kai kurie žmonės pasakojo, kad iš jų burnos ar rankų sklisdavo kvapas, kai jie meldėsi. Tai tarsi „kvepianti malda“, kuri nesibaigia žodžiu, bet išeina už ribų, veikia pojūčius, apgaubia tylą.
Apie kvapiąsias stigmas kalbama ir šiuolaikinėje mistikoje. Pvz., Natuzza Evolo, apie kurią jau rašėme, buvo viena iš tų, kurių aplinkoje žmonės liudijo keistus kvapus – ypač per Didžiąją savaitę. Taip pat yra liudijimų apie Catalina Rivas iš Bolivijos – jos buvimas kartais lydimas kvapų, kurie atsiranda net tuščiuose kambariuose.
Gal tai ir ne įrodymas, bet tai užuomina. Kad šventumas nėra tik teorija. Kad dvasinis gyvenimas veikia ne tik protą ir širdį, bet ir pojūčius. Kad kai kurie žmonės taip suvienyti su Dievu, kad net jų mirtis tampa maloni, net skausmas tampa aromatas.
Šventieji ir mistikai, kuriems priskiriamas šventumo kvapas
- Šv. Pranciška Romietė
➤ Po mirties jos kūnas skleidė rožių kvapą, nepaisant to, kad tai buvo paprastas, nebalzamuotas palaidojimas. - Šv. Teresė Avilietė
➤ Mirties metu ir vėliau jos kūnas skleidė saldų, subtilų aromatą, kuris išliko net po perlaidojimo. - Šv. Joana Arkietė (Jeanne de Chantal)
➤ Po mirties nuo jos kūno sklido kvapas, primenantis violetes ir rožes, o neįprastai saldus kvapas sklido net iš kapo. - Šv. Domininkas Saviolas (Dominic Savio)
➤ Liudininkai teigė, kad iš jo kūno, kai jis mirė dar būdamas paauglys, skleidėsi medaus ir lelijos kvapas. - Šv. Terezėlė iš Lizjė (Teresė Kūdikėlio Jėzaus)
➤ Po jos mirties vienuolyne sklido rožių aromatas, o žmonės, kurie meldėsi prie jos relikvijų, jautė kvapus. - Padre Pio
➤ Net per gyvenimą žmonės sakydavo, kad nuo jo sklido nežemiškas aromatas – rožių, jazminų ar smilkalų, kuris atsirasdavo net tada, kai jo fiziškai nebuvo šalia. - Šv. Elžbieta Vengrė
➤ Net vargdieniai, kuriuos ji slaugė, liudijo, kad jos drabužiai skleidė švelnų kvapą net tada, kai jie buvo paprasti ir neturtingi. - Šv. Rita iš Kašijos
➤ Iš jos kaktos žaizdos (gavusios stigmatinę erškėčio žymę) sklido saldus, nepaprastas kvapas, trukęs visą gyvenimą. - Šv. Bernardas Klervietis
➤ Apie jį pasakojama, kad iš jo burnos sklido malonus kvapas, kai jis pamokslaudavo – tarsi šventumo dvelksmas. - Natuzza Evolo
➤ Mistikė iš Kalabrijos, kurios aplinkoje per Didžiąją savaitę žmonės liudijo keistus, saldžius kvapus, kai ji patirdavo vidines kančias.