Kušinagaras, Utaro Pradešo valstijoje, šiaurės Indijoje, glūdi prie Hiranjavati upės krantų, kur ryžių laukai ir medžių giraitės saugo senovės tylą. Sanskrito žodis „Kuśinagara” reiškia „kušos žolės miestas” – iš ten kilo pavadinimas dėl gausios žolės, kuri dengė lygumą, kai Buda čia atvyko. Pali kalboje – Kusinārā, o ši prasmė gimė iš paprastos gamtos: žolė, ant kurios gulėjo jo kūnas paskutines valandas, tapo simboliu amžinos ramybės.
Religinė istorija ir lemtingi įvykiai
Kušinagaro kelias prasidėjo apie 487 metus prieš Kristų, kai 80 metų Gautama Buda, po 45 metų mokymo, pasiekė kelionės pabaigą. Iš Radžagrihos jis ėjo per Patiliputrą, Vešalį ir Pavą, kur suvalgė grybų patiekalą – galbūt apsinuodijo, nors tradicija sako, kad tai buvo natūralus laikas. Sala medžių giraitėje prie upės jis gulėjo ant dešinio šono, tarp dviejų žydinčių medžių, ir pasakė paskutinius žodžius: „Visi sudedti dalykai byra; stropiai dirbkite savo gelbėjimu.” Čia jis pasiekė parinirvaną – visišką išsivadavimą iš gimimų rato, o Ananda, jo mokinys, verkė šalia. Po septynių dienų Mallas, vietiniai karaliai, kremavo kūną Ramabhara stupoje, o relikvijas padalijo aštuonioms gentims – viena aštuntis liko čia, saugoma stupoje.
III amžiuje prieš Kristų Ašoka aplankė vietą, pastatydamas stupą ir koloną su užrašu – ženklu, kad čia Buda mirė. Gupta laikotarpiu IV–VII amžiuose šventykla prasiplėtė: pastatyta Parinirvanos šventykla su gulintu Budos statulomis, o Kusanų imperija V–III amžiuje pridėjo vienuolynų. Kinų keliautojas Siuan Cangas VII amžiuje aprašė 1000 vienuolių ir procesijas, bet XIII amžiuje vieta užmiršta – džiunglės užgožė griuvėsius. 1861 metais britų archeologas Aleksandras Kaningemas atrado stupą ir statulą, atkasdamas vietą 1876 metais – tai patvirtino legendą. 1927 metais statula atstatyta, o 1956 metais, Budos gimimo 2500-mečiui, Indija priėmė kontrolę, pastatydama naujas šventyklas.
Šie momentai paverčia Kušinagarą ketvirtuoju didžiuoju budistų vieta – po Bodhgajos, Sarnato ir Lumbinio. Čia gimė paskutinis mokinys Subhada, mirė Buda, o sukurta – Mahaparinibbana sutta, pasakojanti jo paskutines dienas.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Kušinagaras traukia tūkstančius piligrimų: Parinirvanos šventykla su 6 metrų ilgio gulinta Budos statula iš raudono smiltainio – centras, kur geltonu audeklu dengiama figūra, o lankytojai klūpo, prisimindami ramybę. Ramabhara stupa, 15 metrų aukščio, žymi kremacijos vietą – aplink votyvines stupas ir vienuolynų griuvėsius. Netoliese – Matha Kuar šventykla su 3 metrų statula, ranka liečiančia žemę, ir Japonijos, Tailando, Šri Lankos, Kinijos šventyklos – kiekviena su savo stupomis ir sodais.
Šventės čia – budizmo ritmas: Buddha Purnima gegužę mini gimimą, nušvitimą ir mirtį – procesijos su žvakėmis, giesmės ir maudynės upėje, o spalį Vesak – pilnaties naktį su meditacijomis ir dovanomis. Naujųjų metų festivaliai Pietryčių Azijos šventyklose traukia mongkus iš Tailando ar Tibetiečius. Miesto reikšmė – parinirvanos pamoka: mirtis kaip perejimas, o ne pabaiga. Su 20 tūkstančių gyventojų, Kušinagaras gyvuoja maldomis: rytą girdėti mantros, o giraitėse – vienuoliai sėdintys po medžiais. Jis rodo, kad net paprasta žolės vieta gali tapti amžinos tiesos liudija – kur Buda paliko pasaulį, bet tikėjimas liko gyvas.