Crimen sollicitationis (lot. „viliojimo nusikaltimas“) yra terminas, vartojamas Katalikų Bažnyčioje, apibūdinantis kunigo veiksmus, kai jis išpažinties metu ar jos pretekstu vilioja tikintįjį nusidėti, dažniausiai seksualinio pobūdžio nuodėmei. Šis nusikaltimas laikomas sunkiu Bažnyčios kanonų teisės pažeidimu, nes išpažintis yra šventas sakramentas, o toks elgesys išniekina jo šventumą ir piktnaudžiauja kunigo autoritetu. Šiame straipsnyje nagrinėjama crimen sollicitationis istorija, Bažnyčios dokumentai, konkretūs istoriniai atvejai, citatos ir bausmių taikymas.
Crimen sollicitationis kaip specifinis nusikaltimas buvo aptariamas dar viduramžiais, kai Bažnyčia ėmė formalizuoti išpažinties sakramento taisykles. XII a. Laterano susirinkimai pabrėžė išpažinties paslapties svarbą, o bet kokį piktnaudžiavimą ja laikė šventvagyste. XVI a. Tridento susirinkimas (1545–1563 m.) sustiprino kunigų elgesio priežiūrą, įpareigodamas vyskupus tirti piktnaudžiavimus, įskaitant netinkamą elgesį klausykloje.
„Kunigas, kuris klausykloje vilioja tikintįjį nuodėmei, ne tik įžeidžia Dievą, bet ir kelia pavojų sielų išganymui.“ (Tridento susirinkimo kanonai, Sesija XIV, 1551 m.)
1922 m. ir 1962 m. instrukcijos
1922 m. Šventasis Sostas išleido dokumentą Crimen Sollicitationis, skirtą vyskupams ir inkvizitoriams, kuriame buvo nustatytos procedūros, kaip tirti ir bausti kunigus už piktnaudžiavimus klausykloje. 1962 m. popiežius Jonas XXIII atnaujino šį dokumentą, pavadintą tuo pačiu pavadinimu, siekdamas sugriežtinti procedūras ir užtikrinti slaptumą. Dokumentas nurodė, kad:
- Visi kaltinimai dėl crimen sollicitationis turi būti tiriami slaptai, siekiant apsaugoti Bažnyčios reputaciją.
- Kaltinamasis kunigas gali būti suspenduotas, perkeltas ar pašalintas iš pareigų.
- Liudytojai ir aukos privalo prisiekti laikytis tylos, o pažeidimas gali užtraukti ekskomuniką.
„Šių nusikaltimų tyrimas turi būti atliekamas su didžiausiu slaptumu, kad būtų išvengta papiktinimo ir tikinčiųjų tikėjimo sukrėtimo.“ (Crimen Sollicitationis, 1962 m., 11 straipsnis)
1962 m. dokumentas buvo kritikuojamas XXI a., nes slaptumo reikalavimai kartais buvo naudojami nuslėpti kunigų nusikaltimus, įskaitant seksualinį išnaudojimą, nors dokumentas tiesiogiai nagrinėjo tik klausykloje vykusius piktnaudžiavimus.
Po Vatikano II susirinkimo
Po Vatikano II susirinkimo (1962–1965 m.) Bažnyčia ėmė daugiau dėmesio skirti skaidrumui. 2001 m. popiežius Jonas Paulius II išleido laišką Sacramentorum Sanctitatis Tutela, kuris pakeitė Crimen Sollicitationis taisykles, perkeldamas sunkių nusikaltimų, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, tyrimą į Tikėjimo mokymo kongregaciją. 2010 m. popiežius Benediktas XVI atnaujino šias taisykles, sumažindamas slaptumo reikalavimus ir skatindamas bendradarbiavimą su civilinėmis valdžios institucijomis.
„Bažnyčia privalo ginti silpnuosius ir užtikrinti teisingumą, net jei tai reiškia skausmingą tiesos atskleidimą.“ (Popiežius Benediktas XVI, 2010 m. laiškas Airijos katalikams)
Konkrečios istorijos ir bausmės
1. Airijos atvejis: Kunigas Brendanas Smythas (XX a. pabaiga)
Brendanas Smitas, airių kunigas, XX a. 8–9 dešimtmečiais buvo kaltinamas ne tik crimen sollicitationis, bet ir vaikų seksualiniu išnaudojimu, įskaitant piktnaudžiavimą klausykloje. Jo byla tapo vienu didžiausių Airijos Bažnyčios skandalų. Smythas naudojo išpažinties situaciją, kad manipuliuotų aukomis, siūlydamas joms „atleidimą“ už tariamas nuodėmes mainais už seksualinius veiksmus.
- Nusikaltimai: Smythas buvo apkaltintas daugiau nei 140 vaikų tvirkinimu per kelis dešimtmečius. Kai kurie aukos teigė, kad jis klausykloje prašydavo detalių apie jų „nuodėmes“, nukreipdamas pokalbį į seksualinį kontekstą.
- Bausmės: Bažnyčia iš pradžių perkėlė Smythą į kitas parapijas, o ne pašalino iš pareigų, kas buvo įprasta praktika iki XX a. pabaigos. 1994 m. jis buvo suimtas civilinės valdžios, nuteistas 12 metų kalėjimo ir mirė kalėjime 1997 m. Bažnyčia galutinai suspendavo jį tik po viešo skandalo.
- Poveikis: Smytho byla atskleidė Bažnyčios slaptumo politiką ir paskatino Airijoje reformas, įskaitant privalomą bendradarbiavimą su policija.
„Kunigas man sakė, kad mano nuodėmės bus atleistos, jei leisiu jam mane liesti. Aš buvau tik vaikas ir nežinojau, kaip priešintis.“ (Anoniminis aukos liudijimas, 1990 m.)
2. JAV atvejis: Kunigas Johnas Geoghanas (1980–2000 m.)
Bostono arkivyskupijoje kunigas Džonas Geoganas buvo apkaltintas crimen sollicitationis ir vaikų tvirkinimu. Jo byla, išviešinta 2002 m. „Boston Globe“ tyrimo, tapo katalikiškosios Bažnyčios seksualinio piktnaudžiavimo skandalo simboliu.
- Nusikaltimai: Geoghanas naudojo klausykloje išgirstą informaciją, kad identifikuotų pažeidžiamas aukas, dažnai vaikus iš probleminių šeimų, ir siūlydavo „dvasinį vadovavimą“, kuris virsdavo seksualiniu išnaudojimu. Jis buvo apkaltintas daugiau nei 130 vaikų tvirkinimu.
- Bausmės: Bažnyčia dešimtmečius perkėlinėjo Geoghaną tarp parapijų, ignoruodama skundus. 2002 m. jis buvo nuteistas 9–10 metų kalėjimo už vieno vaiko tvirkinimą, o 2003 m. buvo nužudytas kalėjime. Bažnyčia galiausiai pripažino savo klaidas ir sumokėjo milijonus dolerių kompensacijų aukoms.
- Poveikis: Geoghano byla paskatino JAV Bažnyčią įvesti griežtesnes vaikų apsaugos taisykles ir viešai atsiprašyti.
„Jis sakė, kad tai Dievo valia, ir aš jam tikėjau, nes jis buvo kunigas.“ (Aukos liudijimas, „Boston Globe“, 2002 m.)
3. Lietuvos kontekstas: Kunigas Vidmantas Gareckas (XXI a.)
Lietuvoje kunigo Vidmanto Garecko byla, išviešinta 2020 m. „Redakcijos“ tyrime, atskleidė seksualinio piktnaudžiavimo problemas. Nors tiesioginiai crimen sollicitationis kaltinimai nebuvo akcentuojami, byla parodė Bažnyčios reakciją į kunigų nusikaltimus.
- Nusikaltimai: Gareckas buvo nuteistas už dviejų pirmokų tvirkinimą. Nors nėra įrodymų, kad jis naudojo klausykloje viliojimo taktiką, jo elgesys buvo susijęs su dvasinio autoriteto piktnaudžiavimu.
- Bausmės: Civilinis teismas nuteisė Garecką, tačiau Panevėžio vyskupija apsiribojo minimaliomis sankcijomis – jam buvo uždrausta dirbti su vaikais mokyklose, bet jis toliau ėjo kunigo pareigas Biržų rajone. Tai sukėlė visuomenės pasipiktinimą dėl Bažnyčios neveiklumo.
- Poveikis: Byla paskatino diskusijas apie Bažnyčios skaidrumą Lietuvoje ir būtinybę griežtinti kunigų priežiūrą.
„Kunigas, nuteistas už vaikų tvirkinimą, toliau dirba parapijose. Tai rodo, kad Bažnyčia vis dar slepia problemas.“ (Birutė Davidonytė, „Redakcija“, 2020 m.)
Iki XX a. pabaigos Bažnyčia dažnai taikė perkėlimą ar vidinį drausminimą, o ne viešą baudimą, siekdama išvengti skandalų. Tai lėmė slaptumo kultūra, kurią kritikavo XXI a. žurnalistai ir aukų gynėjai. 1962 m. Crimen Sollicitationis dokumentas, nors skirtas apsaugoti sakramento šventumą, kartais buvo naudojamas nuslėpti nusikaltimus, ypač seksualinio pobūdžio. Socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, X platformoje, buvo teigiama, kad šis dokumentas skatino pedofilijos slėpimą, tačiau Bažnyčia tvirtina, kad jis buvo skirtas tik klausykloje vykusiems piktnaudžiavimams.
Nuo 2000-ųjų Bažnyčia ėmė keisti požiūrį:
- 2002 m. JAV vyskupai priėmė „Dallas Chartiją“, įpareigojančią pranešti apie piktnaudžiavimus civilinei valdžiai.
- Popiežius Pranciškus 2019 m. išleido motu proprio Vos Estis Lux Mundi, nustatantį privalomą pranešimų apie seksualinį piktnaudžiavimą tvarką.
„Bažnyčia turi būti kaip motina, kuri gina savo vaikus, o ne institucija, slepianti tiesą.“ (Popiežius Pranciškus, 2019 m.)
Svarbios citatos
- Apie nusikaltimo sunkumą: „Viliojimas klausykloje yra ne tik nuodėmė, bet ir šventvagystė, kuri žeidžia Kristaus kūną.“ (Tridento susirinkimas, 1551 m.)
- Apie slaptumą: „Visi, dalyvaujantys tyrime, privalo prisiekti tylėti, kad būtų apsaugota Bažnyčios garbė.“ (Crimen Sollicitationis, 1962 m., 13 straipsnis)
- Kritika Bažnyčiai: „Bažnyčios slaptumas leido kunigams dešimtmečius piktnaudžiauti vaikais, o aukos buvo nutildytos.“ („Boston Globe“, 2002 m. tyrimas)
- Šiuolaikinis požiūris: „Mes negalime leisti, kad praeities klaidos kartotųsi. Skaidrumas yra kelias į atgailą.“ (Popiežius Pranciškus, 2018 m.)
Crimen sollicitationis atspindi Bažnyčios pastangas reguliuoti sunkius kunigų nusikaltimus, tačiau XX a. slaptumo politika dažnai lėmė piktnaudžiavimų slėpimą. Konkretūs atvejai, tokie kaip Brendano Smytho ar Johno Geoghano, atskleidė, kaip kunigai naudojo klausykloje savo autoritetą manipuliuoti aukomis, o Bažnyčios reakcija dažnai buvo nepakankama. Lietuvoje Vidmanto Garecko byla parodė, kad net XXI a. Bažnyčia kartais vengia griežtų sankcijų. Šie skandalai paskatino reformas, tačiau visuomenės pasitikėjimas Bažnyčia išlieka trapus. Crimen sollicitationis istorija yra priminimas, kad net šventos institucijos gali suklysti, o teisingumas reikalauja drąsos pripažinti klaidas ir ginti aukas.