Šie himnai – tai krikščioniškos liturginės poezijos šedevrai, sukurti laikotarpiu nuo ankstyvosios krikščionybės (IV a.) iki baroko epochos (XVIII a.). Jie buvo giedami bažnyčiose per svarbiausias liturgines šventes – ypač Advento, Kalėdų, Gavėnios, Velykų ir Sekminių laikotarpiu. Šiuos tekstus kūrė įvairūs autoriai: ankstyvieji Bažnyčios poetai ir vyskupai (pvz., Prudentijus, Theodulfas iš Orleano), vienuoliai teologai (kaip Petras Abelardas ar Jacopone da Todi), o vėliau – ir nežinomi liaudies ar chorų tradicijos atstovai. Himnai dažnai buvo įtraukiami į brevijorius ar himnarijus ir tapo neatsiejama kasdienio vienuolyno maldų ritmo dalimi.
Daugelis šių giesmių perteikia biblinį pasakojimą, teologinę meditaciją arba emocinį išgyvenimą – nuo šventinės šlovės iki gilaus skausmo. Juose gausu simbolikos, Šventojo Rašto aliuzijų, viduramžiškos pasaulėžiūros atspindžių ir dvasinio ilgesio. Lotyniški tekstai, neretai sukurti pagal griežtas poetines formas, pasižymi ne tik literatūriniu meistriškumu, bet ir giedojimui pritaikyta muzika – nuo paprastų chorinių melodijų iki iškilmingų gregorinių intonacijų. Tai – gyvas Europos krikščioniškosios kultūros paveldas, giliai formavęs tikinčiųjų dvasingumą šimtmečiais.
Himnų vertimai
Veni, veni, Emmanuel (XII a.)
Advento himnas, išreiškiantis Izraelio ilgesį Mesijo. Kiekviena strofa kviečia Kristų ateiti įvairiais bibliniais tituluotais vardais (Emmanuel, Jesse šaknis, Oriens – Aušros žvaigždė, David klavišas, Adonai), primenant pranašystes ir Dievo pažadus.
- Ateik, ateik, Emmanueli,
Išlaisvink nelaisvėn patekusį Izraelį,
Kuris tremtyje dejuoja,
Netekęs Dievo Sūnaus.
Džiaukis, džiaukis; Emmanuelis gims dėl tavęs, Izraeli. - Ateik, o Jesės Atžala,
Iš priešo nagų išplėšk savuosius,
Iš Tartaro gelmių ir pragaro bedugnės išvesk.
Džiaukis, džiaukis; Emmanuelis gims dėl tavęs, Izraeli. - Ateik, ateik, o Tekančioji Aušra,
Paguosk mus savo atėjimu,
Išsklaidyk nakties rūkus
Ir tamsias nakties šešėlius.
Džiaukis, džiaukis; Emmanuelis gims dėl tavęs, Izraeli. - Ateik, Dovydo Rakto Valdove,
Atverk dangaus karalystę,
Nutiesk saugų kelią į aukštybes,
Uždaryk pragaro vartus.
Džiaukis, džiaukis; Emmanuelis gims dėl tavęs, Izraeli. - Ateik, ateik, Adonai,
Kuris Sinajaus viršūnėje
Savo tautai davei Įstatymą
Didingoje šlovės didybėje.
Džiaukis, džiaukis; Emmanuelis gims dėl tavęs, Izraeli.
Puer nobis nascitur (Trier, XV a.)
Džiaugsmingas Kalėdų himnas apie Jėzaus gimimą. Tekstas pasakoja apie gimimą tvartelyje, piemenų ir išminčių garbinimą, o paskutinėje strofoje kviečia visus šlovinti Dievą giesmėmis ir muzika.
- Mums gimė Kūdikis,
Angelų Valdovas;
Šiame pasaulyje maitinasi
Viešpats viešpačių. - Ėdžiose paguldomas
Ant asilų šieno.
Atpažino Viešpatį
Kristų, dangaus Karalių. - Todėl Erodas išsigando –
Didžiai sielvartaudamas,
Ir vaikus išžudė,
Kūdikius su įniršiu. - Tas, kuris gimė iš Mergelės –
Šią dieną,
Tegul su malone veda mus
Į dangaus džiaugsmus. - O ir A, ir A, ir O,
Su giesmėmis chore,
Su dainomis ir vargonais,
Šlovinkime Viešpatį.
Corde natus ex parentis (Aurelijus Klemensas Prudentijus, IV a.)
Vienas seniausių krikščioniškų himnų, šlovinantis Kristų kaip amžinąjį Dievo Sūnų, kuris įsikūnijo iš meilės žmonijai. Himnas jungia teologiją su poetiniu didingumu, švęsdamas Kristaus įsikūnijimo paslaptį.
- Gimęs iš Tėvo širdies prieš pasaulio pradžią,
Alfa ir Omega vadinamas, Jis – šaltinis ir pabaiga
Visų, kas yra, buvo ir bus ateityje. - Jis įsakė – ir buvo sukurta, Jis tarė – ir padaryta:
Žemė, dangus, jūros gelmės, trijų dalių pasaulio tvarka,
Ir visa, kas gyvuoja po aukštu saulės ir mėnulio skliautu. - Trapaus kūno pavidalą, mirčiai pavaldžius narius
Jis užsidėjo, kad neišnyktų pirmojo žmogaus palikuonys,
Kuriuos nuodėmės įstatymas panardino į gilųjį Tartarą. - O palaimintas tas gimimas, kai Mergelė Motina,
Šventosios Dvasios pripildyta, pagimdė mūsų išganymą,
Ir Kūdikis, pasaulio Atpirkėjas, atvėrė šventas lūpas. - Tegul gieda dangaus aukštybės, giedokite visi angelai,
Visos dorybės, kur jos bebūtų, tegul gieda Dievo garbei,
Tegul nei vienas liežuvis netyla, visi balsai tegul susilieja. - Štai Tas, apie kurį senovės pranašai skelbė amžiais,
Kurį ištikimos pranašų knygos žadėjo,
Štai Jis, seniai pažadėtas, švyti; visa tegul Jį šlovina. - Šlovė Teisėjui mirusiųjų, šlovė Karaliui gyvųjų,
Kuris Tėvo soste dešinėje spindite dorybėmis,
Ateisiantis iš ten teisingai bausti nusikaltimų. - Tave, Kristau, tegul šlovina seniai ir jaunimas,
Vaikų chorai, motinų ir mergelių minios,
Tyros mergaitės, darniais balsais giedodamos šventas giesmes. - Tau, Kristau, kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia
Giesmė, garbė, amžina šlovė, padėka,
Garbė, dorybė, pergalė, karalystė per amžius.
Quem pastores laudavere (XIV a.)
Tradicinis Kalėdų giesmės tekstas apie gimusį Karalių, kurį šlovina piemenys ir išminčiai. Trumpas, bet iškilmingas himnas, išreiškiantis pagarbą Jėzui per šlovinimą ir dovanas.
- Tą, kurį piemenys šlovino,
Kuriam angelai skelbė:
„Nebijokite daugiau,
Gimė šlovės Karalius.“ - Prie Jo ėjo išminčiai,
Nešė auksą, smilkalus, mirą,
Aukojo tai nuoširdžiai
Gimusiam šlovės Karaliui. - Kristui Karaliui, gimusiam Dievui,
Per Mariją mums duotam,
Tebūna deramai skambanti
Garbė, šlovė ir šventumas.
Angelus ad virginem (Dublino Troperis, apie 1360 m.)
Pasakojimas apie Apreiškimą Mergelei Marijai. Švelnus, lyrinis tekstas perteikia Angelo ir Marijos dialogą, jos klusnumą Dievo valiai ir padėką už atneštą ramybę pasauliui per Kristaus gimimą.
- Angelas prie Mergelės,
Įeidamas į jos kambarį,
Nuramindamas Mergelės baimę, tarė: „Sveika!
Sveika, mergelių Karaliene;
Dangaus ir žemės Viešpatį
Pradėsi
Ir pagimdysi
Nesutepta,
Žmonių išganymą;
Tu tapai dangaus vartais,
Nuodėmių gydytoja.“ - „Kaip galėčiau pradėti,
Nepažinusi vyro?
Kaip sulaužyčiau
Tai, ką tvirtai įžadėjau?“
„Šventosios Dvasios malonė
Visa tai įvykdys;
Nebijok,
Bet džiaukis,
Būk rami,
Nes tavo skaistumas
Likės tyras
Dievo galia.“ - Į tai kilnioji Mergelė,
Atsakydama jam, tarė:
„Esu nuolanki
Visagalio Dievo tarnaitė.
Tau, dangaus pasiuntini,
Žinančiam šią didžią paslaptį,
Sutinku
Ir trokštu
Pamatyti
Įvykstant tai, ką girdžiu;
Esu pasiruošusi paklusti
Dievo valiai.“ - O Viešpaties Motina,
Kuri sutaikei angelus ir žmones,
Kai pagimdei Kristų;
Melsk savo Sūnų,
Kad Jis mums būtų maloningas,
Atleistų
Mūsų nuodėmes,
Suteiktų pagalbą,
Kad po šio tremties gyvenimo
Mėgaūtumės palaimingu gyvenimu.
Personent hodie (XIV a.)
Linksmas ir ritmiškas Kalėdų himnas, giedamas vaikų balsais. Šlovina Jėzaus gimimą, pergalingą pasirodymą pasaulyje ir išminčių dovanas. Skatina visus džiugiai giedoti kaip angelai.
- Tegul skamba šiandien
Vaikų balsai,
Linksmai šlovindami
Tą, kuris mums gimė,
Aukščiausio Dievo duotas,
Iš mergelės įsčių kilęs. - Pasaulyje gimsta,
Vystyklais apvyniojamas,
Ėdžiose paguldomas
Gyvulių tvartelyje,
Aukštybių Valdovas.
Pragaro vadas neteko grobio. - Trys išminčiai atėjo,
Kūdikio ieškojo,
Sekdami žvaigžde,
Jį garbino,
Aukso, smilkalų ir miros Jam aukodami. - Visi klierikai,
Taip pat ir vaikai,
Giedokite kaip angelai:
Atėjai į pasaulį,
Tau giesmes lieju.
Todėl šlovė Dievui aukštybėse.
Dormi, Jesu! (data neaiški, užrašė S. T. Coleridge)
Švelni lopšinė kūdikiui Jėzui. Motinos džiaugsmas matant saldžiai miegantį sūnų, ir jos švelnus prašymas jam miegoti, kad nebūtų ašarų. Intymus, šiltas tekstas.
Miegok, Jėzau, Motina šypsosi,
Matydama tokį saldų miegą,
Miegok, Jėzau, švelniai.
Jei nemiegi, Motina verkia,
Tarp siūlų giedodama meldžia,
Švelniai ateik, miegeli.
Qui creavit coelum (Šv. Marijos vienuolynas, Česteris, apie 1425 m.)
Kalėdinė giesmė apie Kristų, gimusį tvartelyje. Vaizduojama Jo gimimo kuklumas, gyvulių draugija, ir Švenčiausiosios Motinos pagarba Jam. Giesmėje skamba švelnūs, lopšinei būdingi priedainiai.
- Tas, kuris sukūrė dangų, luli, luli, lu,
Gimsta tvartelyje, bai, bai, bai, bai, bai,
Karalius, valdantis amžius, luli, luli, lu. - Juozapas nupirko vystyklą, luli, luli, lu,
Motina apvyniojo Kūdikį, bai, bai, bai, bai, bai,
Ir paguldė į ėdžias, luli, luli, lu. - Tarp gyvulių, luli, luli, lu,
Guli pasaulio džiaugsmas, bai, bai, bai, bai, bai,
Saldžiausias už viską, luli, luli, lu. - Motina žindo Viešpatį, luli, luli, lu,
Bučiuoja Kūdikį, bai, bai, bai, bai, bai,
Ir garbina Viešpatį, luli, luli, lu. - Melsk, Viešpaties Motina, luli, luli, lu,
Kad duotų mums džiaugsmą, bai, bai, bai, bai, bai,
Amžinoje šlovėje, luli, luli, lu.
Adeste, fideles (John Francis Wade, 1711–1786)
Vienas žymiausių Kalėdų himnų. Kviečia tikinčiuosius ateiti į Betliejų ir pagarbinti gimusį Karalių. Tekstas perteikia džiaugsmą, šlovę ir tikėjimo triumfą.
- Ateikite, tikintieji, džiugūs, triumfuojantys,
Eikite, eikite į Betliejų:
Pamatykite gimusį angelų Karalių.
Eikite, garpinkime Viešpatį. - Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos,
Mergelės įsčiose nešiojamas,
Tikras Dievas, gimęs, ne sukurtas.
Eikite, garpinkime Viešpatį. - Tegul gieda džiaugsmo choras angelų,
Tegul gieda dangaus rūmai:
Šlovė, šlovė Dievui aukštybėse.
Eikite, garpinkime Viešpatį. - Štai, palikę bandą, nuolankūs piemenys
Skuba prie lopšio:
Ir mes džiugiais žingsniais skubėkime.
Eikite, garpinkime Viešpatį. - Todėl Tu, Jėzau, gimusiam šią dieną,
Tebūnie šlovė:
Amžinojo Tėvo Žodis tapo kūnu.
Eikite, garpinkime Viešpatį.
Gloria, laus et honor (Teodulfas, Orleano vyskupas, IX a.)
Palmės sekmadienio himnas, šlovinantis Kristų kaip karalių, įžengiantį į Jeruzalę. Vaizduoja, kaip žmonės, vaikai ir angelai gieda „Hosanna“ Kristui, priimančiam garbę ir šlovę.
Šlovė, garbė ir pagarba Tau, Kristau Karaliau, Atpirkėjau,
Kuriam vaikų pagarba skambėjo šventu „Osana“.
Tu Izraelio Karalius, Dovydo garbingas palikuonis,
Palaimintas Karalius, ateinantis Viešpaties vardu.
Dangaus chorai Tave šlovina aukštybėse,
Ir mirtingi žmonės, ir visa kūrinija kartu.
Hebrajų tauta su palmėmis Tave pasitiko:
Su maldomis, įžadais, giesmėmis mes čia prieš Tave.
Jie Tau, kentėsiančiam, aukojo pagarbą;
Mes, Tau viešpataujančiam, giedame giesmes.
Jie Tau patiko; tebūna priimtina mūsų atsidavimas,
Gailestingasis, gerasis Karaliau, kuriam viskas gera patinka.
Šlovė, garbė ir pagarba Tau, Kristau Karaliau, Atpirkėjai,
Kuriam vaikų pagarba skambėjo šventu „Osana“.
Stabat mater dolorosa (Jakoponė da Todi, 1230–1306)
Vienas žymiausių giesmių apie Marijos kančią po kryžiumi. Emociškai gili ir dramatiška, išreiškianti gailestį, skausmą, atjautą ir kviečianti tikinčiuosius jungtis į Marijos liūdesį dėl sūnaus mirties.
Stovėjo Motina skausminga prie kryžiaus, ašarojanti,
Kol kabėjo Jos Sūnus; Jos sielą, dejuojančią,
Liūdinčią ir kenčiančią, pervėrė kalavijas.
O, kokia liūdna ir kankiama buvo toji palaimintoji
Vienatinio Sūnaus Motina, kuri gedėjo, kentėjo ir drebėjo,
Matydama savo šlovingo Sūnaus kančias.
Kuris žmogus neverktų, matydamas Kristaus Motiną
Tokioje kančioje? Kas galėtų nesielvartauti,
Stebėdamas šventąją Motiną, kenčiančią su Sūnumi?
Dėl savo tautos nuodėmių Ji matė Jėzų kankinamą
Ir plakamą rimbais; matė savo mielą Sūnų,
Mirštantį apleistą, kai Jis išleido dvasią.
O Motina, meilės šaltini, leisk man jausti Tavo skausmo jėgą,
Kad galėčiau su Tavimi gedėti; padaryk, kad mano širdis degtų,
Mylėdama Kristų Dievą, kad Jam patikčiau.
Chorus novae Ierusalem (Fulbertas, Šartro vyskupas, m. 1028)
Velykinis himnas, šlovinantis prisikėlusį Kristų – nugalėtoją Liūtą, sutriuškinusį mirtį. Vaizduoja dangiškąją Jeruzalę, kaip šventųjų pergalės ir amžinojo džiaugsmo vietą.
Naujosios Jeruzalės choras
Tegul skamba nauja saldžia giesme,
Švęsdamas su santūrumu
Velykų šventės džiaugsmus,
Kur Kristus, nenugalimas liūtas,
Įveikęs slibiną, prisikėlęs,
Gyvu balsu skelbia,
Iš mirties prikelia mirusiuosius.
Tai, ką nedorėlis buvo prarijęs,
Pragaras išspjovė kaip grobį;
Iš nelaisvės išvaduoti
Minios seka Jėzų.
Jis triumfuoja šlovingai,
Vertas didybės,
Dangų ir žemę sujungia
Į vieną karalystę.
Nuolankiai giedodami Jam,
Mes, kariai, meldžiame Karalių,
Kad Jo šlovingiausiuose rūmuose
Mus paskirtų vietą.
Per amžius, nežinančius ribų,
Aukščiausiam Tėvui šlovė
Ir pagarba su Sūnumi
Ir Šventąja Dvasia.
O quanta, qualia (Petras Abelardas, 1079–1142)
Giesmė apie amžinąjį poilsį danguje – dangiškąjį sabatą. Tekstas apmąsto, koks neapsakomas džiaugsmas laukia išrinktųjų, kviečia trokšti dangaus ir dvasinio sugrįžimo iš tremties.
O, kokie didingi, kokie šlovingi tie šabatai,
Kuriuos amžinai švenčia dangaus rūmai.
Koks poilsis pavargusiems, kokia dovana stipriesiems,
Kai Dievas bus viskas visuose.
Tikrai ta Jeruzalė yra tas miestas,
Kuriame amžina ramybė, didžiausias džiaugsmas,
Kur troškimas neaplenkia tikrovės,
Ir atlygis ne mažesnis už troškimą.
Koks karalius, kokie rūmai, koks palatiumas,
Kokia ramybė, koks poilsis, koks tas džiaugsmas,
Tegul šlovę išreiškia tie, kurie tai patiria,
Jei tik gali išreikšti, ką jaučia.
Mūsų pareiga tuo tarpu pakelti sielą
Ir visa širdimi trokšti tėvynės,
Ir į Jeruzalę iš Babilonijos
Po ilgos tremties pagaliau sugrįžti.
Ten, kai visos kančios baigsis,
Saugiai giedosime Siono giesmes,
Ir amžiną padėką už malonės dovanas
Palaiminta tauta Tau, Viešpatie, atneš.
Ten šabatas keis šabatą,
Amžinas džiaugsmas švenčiantiems šabatą,
Nesibaigs neapsakomi šūksniai,
Kuriuos giedosime mes ir angelai.
Amžinam Viešpačiui amžina šlovė,
Iš kurio viskas kyla, per kurį yra, kuriame viskas yra;
Iš kurio – Tėvas; per kurį – Sūnus;
Kuriame – Tėvo ir Sūnaus Dvasia.
Dies irae (Tomas iš Čelano, apie 1215 m.)
Griežtas ir dramatiškas himnas apie Paskutinio teismo dieną. Tekste kalbama apie Dievo teisingumą, žmogaus trapumą ir maldavimą gailestingumo. Vienas stipriausių viduramžių baimės ir vilties išraiškų.
Rūstybės diena, toji diena,
Ištirpdys pasaulį pelenuose,
Kaip liudija Dovydas ir Sibila.
Koks bus drebėjimas,
Kai ateis Teisėjas,
Viską griežtai ištirsiantis.
Trimitas, skardindamas nuostabų garsą
Per kapus visų kraštų,
Surs visus prie sosto.
Mirtis ir gamta nustėrs,
Kai prisikels kūriniai,
Atsakysiantys Teisėjui.
Bus atnešta užrašyta knyga,
Kurią viskas surašyta,
Iš kurios pasaulis bus teisiamas.
Kai Teisėjas atsisės,
Viskas, kas paslėpta, iškils;
Nieko neliks nenubausta.
Ką tada, vargšas, sakysiu,
Kokį užtarėją prašysiu,
Kai net teisusis vos bus saugus?
Baisios didybės Karaliau,
Kuris išgelbi išgelbėtinus dovanai,
Išgelbėk mane, gailestingumo šaltini.
Prisimink, gailestingasis Jėzau,
Kad aš esu Tavo kelio priežastis;
Nepražudyk manęs tą dieną.
Ieškodamas manęs sėdėjai pavargęs,
Atpirkai, kryžių kentėdamas;
Tegul toks darbas nebūna veltui.
Teisingasis keršto Teisėjau,
Duok atleidimo dovaną
Prieš teismo dieną.
Dejuoju kaip kaltininkas,
Mano veidas rausta iš kaltės;
Maldaujančiam atleisk, Dieve.
Tu, kuris atleidai Marijai
Ir išklausei nusikaltėlį,
Suteikei viltį ir man.
Mano maldos nėra vertos,
Bet Tu, gerasis, maloningai padaryk,
Kad nedegčiau amžinoje ugnyje.
Tarp avių duok man vietą,
Atskirk mane nuo ožkų,
Pastatyk dešinėje pusėje.
Kai prakeiktieji bus nutildyti,
Atiduoti į kankinančias liepsnas,
Pašauk mane su palaimintaisiais.
Maldauju nuolankiai ir klūpodamas:
Mano širdis sutrinta tarsi pelenai;
Rūpinkis mano pabaiga.
Ašarų diena, toji diena,
Kai iš pelenų prisikels
Teisiamas kaltas žmogus, jam atleisk, Dieve.
Gailestingasis Jėzau Viešpatie, duok jiems amžiną atilsį. Amen.