Klausimas, kuris kabo virš mūsų kaip nuolatinis šešėlis, ir kartu švyturys, vedantis į priekį. Nuo pirmųjų filosofų iki šiuolaikinių astrofizikų visi bandė surasti atsakymą, bet vieno galutinio atsakymo nėra. Galbūt todėl jis toks gyvas ir prasmingas — priverčia jungti mokslą, filosofiją ir tikėjimą į vieną pokalbį.
Mokslininkų požiūris dažnai skamba santūriai ir remiasi empiriniais duomenimis. Biologija tvirtina, kad gyvybės esmė yra išlikimas ir dauginimasis – visi organizmai siekia perduoti savo genetinę informaciją kitoms kartoms. Evoliucijos dėsniai aiškina, kaip rūšys prisitaiko prie aplinkos, kad galėtų kuo efektyviau išgyventi. Iš tokios perspektyvos net žmogaus elgesys – meilė, draugystė, netgi altruizmas – gali būti traktuojami kaip mechanizmai, padedantys rūšiai išsilaikyti. Tačiau šis aiškinimas neatsako į klausimą, kodėl gyvybė sugebėjo išauginti sąmonę, gebėjimą suvokti grožį, kurti meną, ieškoti moralės normų. Pats Charlesas Darwinas pripažino, kad sunku paaiškinti, kaip paprasta atranka galėjo duoti tokias subtilias patirtis. Kodėl žmogus kuria muziką, kuri nieko neprideda prie fizinio išlikimo? Kodėl jis aukoja savo gerovę ar net gyvybę vardan kito, kai evoliucija diktuotų priešingą elgesį? Tokie klausimai rodo, kad biologinė schema negali būti laikoma galutiniu atsakymu. Daugelis mąstytojų spėja, jog už išlikimo instinkto slypi gilesnis tikslas – tobulėti, peržengti save, siekti vis aukštesnių egzistencijos formų, gal net išplėsti gyvybės ribas už Žemės planetos. Tai leidžia galvoti, kad gyvybės tikslas negali būti redukuojamas tik į genų dauginimąsi – jis turi platesnę kryptį, kurią žmogus nujaučia, bet dar iki galo nesupranta.
Fizika rodo, jog Visata atrodo nepaprastai „suderinta“. Pagrindinės konstantos — šviesos greitis, gravitacijos stiprumas, atomo struktūra — tokios, kad leidžia atsirasti gyvybei. Jei jos būtų nors kiek kitokios, pasaulis galėtų būti negyvas. Ar tai atsitiktinumas? Vieni kalba apie „multivisatą“, kur mūsų pasaulis yra vienas iš milijardų, kuriame tiesiog pasisekė. Kiti mato už to sumanymą — tikslą, kuris slypi tvarkoje. Mokslas šio klausimo neatsako, bet duoda dirvą filosofiniam mąstymui.
Filosofai kelia klausimą: ar tikslas duotas „iš viršaus“, ar sukuriamas „iš vidaus“? Egzistencialistai, tokie kaip Sartre’as, teigė, kad pasaulyje nėra iš anksto duotos prasmės, o žmogus pats ją sukuria savo veiksmais. Priešingai, Aristotelis manė, kad kiekvienas daiktas turi savo tikslą — telos — kuris įrašytas jo prigimtyje. Žmogaus telos būtų dorybingas gyvenimas, vedantis į laimę. O šiuolaikinė filosofija dažnai balansuoja tarp šių požiūrių: mes randame save pasaulyje, kuris turi tvarką, bet prasmę atrandame per savo laisvą gyvenimo kelią.
Teologija šį klausimą formuluoja plačiau. Krikščioniškoje tradicijoje gyvybės tikslas yra bendrystė su Dievu. Žmogus nėra atsitiktinumas, bet mylimas kūrinys, sukurtas tam, kad mylėtų ir būtų mylimas. Gyvybė čia yra kelionė iš laikinumo į amžinybę, iš trapumo į pilnatvę. Net kančia, kuri atrodytų prieštarauja tikslui, gali būti suvokiama kaip dalis kelio į didesnę bendrystę, per kurią atskleidžiamas žmogaus gilumas.
Tačiau teologijoje slypi ir klausimas: ar Dievas gyvybės tikslą nustatė kartą ir visiems laikams, ar kviečia žmogų jį kurti kartu? Jei tai dialogas, tuomet gyvybės tikslas nėra vien tik „duotas“, bet nuolat atrandamas per tikėjimą, kūrybą, meilę. Tai primena, kad Dievo ir žmogaus santykis nėra diktatas, o bendrakūrystė.
Įdomu, kad mokslininkų, filosofų ir teologų mintys kartais sutampa. Visi jie vienaip ar kitaip pabrėžia kryptį: gyvybė nėra statiška, ji yra procesas, judėjimas, tapimas. Evoliucija moko apie nuolatinį prisitaikymą, filosofija apie prasmės paiešką, o teologija apie kelionę į Dievą. Tai trys kalbos, pasakojančios tą patį — gyvybė turi būti judesyje, kitaip ji užgęsta.
Galbūt tikslas nėra vienas sakinys, kurį galima užrašyti, bet pati galimybė klausti. Jei gyvybė būtų beprasmė, mes net nekeltume klausimo. Bet faktas, kad klausiame, jau rodo, kad mumyse įrašytas troškimas prasmės. Tai troškimas, kuris verčia žmogų žiūrėti į dangų, kurti meną, aukotis už kitą, ieškoti Dievo.
Koks gi gyvybės tikslas? Mokslininkas pasakytų — išlikti ir daugintis. Filosofas pridėtų — ieškoti ir kurti prasmę. Teologas užbaigtų — gyventi santykyje su Dievu, kuris yra visos būties šaltinis. O gal tikrasis atsakymas yra visų jų sintezė: gyvybė egzistuoja tam, kad augtų, ieškotų, mylėtų ir galiausiai atrastų savo šaltinį.