Rugpjūčio 15-oji Lietuvoje žinoma kaip Žolinė. Katalikų Bažnyčioje šią dieną švenčiamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimas į dangų – tikėjimas, kad Marija, pasibaigus žemiškajam gyvenimui, buvo su kūnu ir siela paimta į amžinybę. Tai viena iš keturių didžiųjų Marijos švenčių liturginiame kalendoriuje. Bet kodėl lietuviškai ji vadinama „Žoline“?
Pavadinimas „Žolinė“ kilo ne iš dogmos, bet iš papročio. Ši šventė Lietuvoje įgavo liaudišką pavidalą: į bažnyčią žmonės atsinešdavo puokštes iš žolynų, grūdų, daržovių, sodo gėrybių, kad kunigas jas pašventintų. Tai buvo metų derliaus pabaigos ženklas – ne formalus kalendoriaus momentas, bet gilus padėkos gestas Dievui. Toks ritualas turi šaknis tiek krikščioniškoje, tiek iki krikščioniškoje kultūroje. Marija čia ne tiek išaukštinta kaip dogmatinė Dangaus Karalienė, bet kaip derliaus ir vaisingumo globėja. Neatsitiktinai ji vaizduojama stovinti tarp javų ar žolynų, apsupta vasaros turtingumo.
Pagal katalikų tikėjimą, tai – dangaus slėpinio šventė. Evangelijos to aiškiai nemini, bet Bažnyčios tradicija nuo IV amžiaus kalba apie Marijos „užmigimą“ (gr. koimesis) ir jos išaukštinimą į dangų. 1950 m. popiežius Pijus XII paskelbė šį tikėjimą dogma. Tai reiškia, kad kiekvienas katalikas privalo priimti šį faktą kaip tiesą: Mergelė Marija buvo paimta į dangų ir tapo visų šventųjų pirmavaizdžiu.
Lietuvoje Žolinė visada buvo daugiau nei bažnytinė iškilmė. Tai – socialinis, agrarinis, net politinis įvykis. Tai diena, kai bažnyčios pilnos, kai moterys puošiasi tautiniais drabužiais, kai kaimai sugrįžta prie altoriaus. Vilniuje ypatingai minima Žolinė Žaliojoje Marijos bažnyčioje – ten suplūsta žmonės iš visos šalies, atsinešdami žolynus, kuriuos po Mišių parsineša namo kaip sakralinę apsaugą.
Vardas „Žolinė“ nėra atsitiktinis. Jis liudija, kad Dievo Motina lietuvių dvasioje nėra abstrakti figūra. Ji yra tarp mūsų – su mūsų grūdais, obuoliais, su mūsų vasaros prakaitu. Ji yra ne tik dangaus karalienė, bet ir žemės motina.
Kaip rašė poetas, „Marija eina per laukus“. Ir mes, ją pagerbdami, nešame jai tai, ką užaugino mūsų rankos. Ne auksą, o agurką. Ne smilkalus, o medetką. Ir tai – pakanka.