Šis klausimas kyla daugeliui – ko iš tikrųjų tikisi Dievas iš paprasto žmogaus? Biblija duoda aiškius, nuoseklius atsakymus, kurie telpa į kelis pagrindinius principus.
Pirmiausia – meilė. Jėzus pasakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22,37–39). Visa Dievo valia remiasi šiuo pagrindu: jei myli Dievą, nori Jam patikti, o mylėdamas artimą, rodai tą meilę veiksmais.
Senajame Testamente pranašai sutraukia viską į tris dalykus. Michėjas sako: „Žmogau, Jis tau pasakė, kas gera ir ko Viešpats iš tavęs reikalauja: tik daryti teisingumą, mylėti gerumą ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6,8). Izaijas priduria: „Mokykitės daryti gera, siekite teisingumo, padėkite engiamajam“ (Iz 1,17). Dievas nori ne tuščių ritualų, o širdies ir konkrečių darbų.
Jėzus Kalno pamoksle (Mt 5–7) išdėsto, kaip ta meilė atrodo kasdienybėje. Palaiminimai prasideda nuo romumo, gailestingumo, tyros širdies ir taikos siekimo. Jis moko: „Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“ (Mt 5,5), „Palaiminti gailestingieji, nes jie sulauks gailestingumo“ (Mt 5,7). Tai ne tik gražūs žodžiai – tai Dievo valia žmogui.
Naujajame Testamente Paulius rašo: „Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4,3). Šventėjimas reiškia augti, atsikratyti pykčio, godumo, melo ir tapti artimesniam Dievo paveikslui. Apaštalų darbai rodo, kaip pirmieji krikščionys tai įgyvendino: „Visi tikintieji buvo vienos širdies ir vienos sielos; niekas nelaikė savo turto savo, bet viską turėjo bendra“ (Apd 2,44–45). Jie dalijosi viskuo, rūpinosi vargšais – tai tiesioginė Dievo valia.
Dievas nenori veidmainystės ar tuščių žodžių. Izaijas perduoda Jo žodžius: „Ši tauta artinasi prie manęs tik lūpomis, o širdis nuo manęs toli“ (Iz 29,13). Jis nori klusnumo iš meilės, o ne iš baimės.
Šiandien tai reiškia konkrečius darbus: padėti vargšams, parodyti atjautą pabėgėliams, rūpintis ligoniais, būti sąžiningam darbe, atleisti įžeidėjui. Jėzus sako: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35).
Dievas nori ne daugybės aukų, o tavo širdies. Jis nori, kad mylėtum Jį ir artimą – visa kita iš to auga. Tai ne sunkus reikalavimas, o kvietimas gyventi pilnai, nes meilėje nėra baimės, o tik ramybė ir prasmė.
Be jau minėtų meilės ir teisingumo, Biblija atskleidžia, kad Dievas labai vertina ištikimybę ir atsidavimą, net ir mažose kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, Senajame Testamente akcentuojamas „ištikimasis ganytojas“ – žmogus, kuris rūpinasi savo atsakomybės sritimi, lyg tai būtų Dievo patikėtas turtas. Tai reiškia, kad Dievas nori, jog mes būtume patikimi savo darbuose, šeimoje ir bendruomenėje, o ne tik dideliuose, viešuose poelgiuose.
Įdomu tai, kad Jėzus pabrėžė ne tik tai, ką darome, bet ir tai, ką galvojame. Jis kalbėjo apie širdies tyrumą. Tai reiškia, kad Dievas mato mūsų vidinius motyvus. Jis nori, kad mūsų gerumas kiltų iš tikro gailesčio ir meilės, o ne iš noro pasirodyti kitiems. Ši vidinė nuostata yra tarsi nematoma dovana Jam.
Dar vienas mažiau aptariamas aspektas yra „džiaugsmas Viešpatyje“. Pranašas Habakukas rašė, kad net jei viskas aplinkui žlugs, džiaugsmas Viešpatyje turi būti mūsų stiprybė. Dievas nori, kad mes rastume ramybę ir laimę ne aplinkybėse, bet santykiuose su Juo. Tai yra vidinė jėga, kuri leidžia mums išlikti tvirtiems ir švęsti gyvenimą, nepaisant sunkumų.