Dao de jing“ (道德經), verčiama kaip „Kelio ir dorybės knyga“, yra viena seniausių ir įtakingiausių kinų filosofinių knygų. Manoma, kad ją parašė Laozi (老子) – mįslinga figūra, gyvenusi apie VI–V a. prieš Kristų. Pats Laozi vardas reiškia „Senasis Mokytojas“. Dauguma šaltinių sako, kad jis buvo archyvaras Zhou dinastijos rūmuose ir pasitraukė į laukinę vakarinę Kinijos pusę, kur paliko šią knygą kaip palikimą žmonijai.
„Dao de jing“ sudaryta iš 81 trumpo skyriaus, parašytų lakoniška, gilia kalba. Tai nėra eilinė filosofijos ar religijos knyga. Ji labiau primena poeziją, aforizmų rinkinį ar mįslingą išminties šulinį, iš kurio galima semtis visą gyvenimą.
Ką reiškia pavadinimas?
- Dao (道) reiškia „Kelią“, „Gyvenimo tvarką“, „Visatos ritmą“.
- De (德) – „Dorybę“, „Vidinę galią“, „Teisingą veikimą pagal Dao“.
- Jing (經) – „Knygą“, „Šventą raštą“, „Klasiką“.
Apie ką ši knyga?
- Apie natūralią pasaulio tvarką ir kaip žmogus turėtų gyventi pagal ją, o ne prieš ją.
- Apie paprastumą, nenuilstamą nuolankumą, beveik nematomą veikimą („veikti neveikiant“, wu wei 無為).
- Apie valdovus, kurie turėtų valdyti ne per prievartą, o per tylų, išmintingą pavyzdį.
- Apie prieštaravimų vienybę: stiprumas glūdi silpnume, užkariavimas – pasidavime.
„Dao de jing“ tapo pagrindiniu daoizmo šaltiniu, bet jos įtaka išsiplėtė gerokai plačiau: filosofijoje, mene, politikoje, net vakarų literatūroje. Ji išlieka gyva, nes nėra užrakinta vienoje epochoje – jos mintys apie nusižeminimą, santūrų gyvenimą ir gyvenimą su gamta šiandien skamba taip pat aktualiai.
Kelio ir dorybės knygos tekstai
1.
Kelias, kurį galima nusakyti, nėra amžinasis Kelias.
Vardas, kurį galima įvardyti, nėra amžinasis Vardas.
Be vardo – jis yra visatos pradžia.
Su vardu – jis yra visų daiktų motina.
Todėl be aistrų galima matyti paslaptį.
Su aistromis – matome ribotas formas.
Abi kyla iš to paties šaltinio, bet jų vardai skirtingi.
Šis bendras kilmės šaltinis vadinamas paslaptimi.
Paslaptis paslapties viduje – visų stebuklų vartai.
2.
Kai visi pasaulyje supranta, kas gražu,
atsiranda ir bjaurumas.
Kai visi supranta, kas gera,
atsiranda ir blogis.
Būvis ir nebūvis gimdo vienas kitą.
Sunkumas ir lengvumas papildo vienas kitą.
Ilgas ir trumpas matuojami vienas kitu.
Aukštas ir žemas remiasi vienas kitu.
Garsas ir tyla derinami kartu.
Priekinis ir galinis seka vienas paskui kitą.
Todėl išmintingasis veikia neveikdamas,
moko nesakydamas.
Visus daiktus jis kuria, bet neprisiriša prie jų.
Veda, bet nevaldo.
Užbaigia darbą ir nelaukia šlovės.
Būtent todėl jo darbai nepražūva.
3.
Nekeldamas vertingiausių daiktų akyse žmonių,
sutrukdysi jų pavydą.
Nevertindamas sunkiai įgyjamų dalykų,
padėsi žmonėms išlikti be vagysčių.
Nerodydamas to, kas vilioja,
užkardysi jų širdis nuo sumaišties.
Todėl išmintingasis valdo taip:
pripildo jų skrandžius,
tuština jų protus,
stiprina jų kaulus,
silpnina jų geismus.
Palaiko žmones nežinojime ir natūralume,
o drąsiems neleidžia veikti.
Taip jis elgiasi be veikimo, o tvarka įsivyrauja savaime.
4.
Dao – tuščias,
bet naudojamas niekada neišsenka.
Jis yra begalinis šaltinis.
Tylus ir neišsenkantis.
Giliai slypi visų daiktų ištakos.
Sulaikyk savo troškimus, būk tyras,
ir pasaulis grįš prie savo šaknų.
Dao – iš amžinybės:
Jo veikimas nematomas,
bet jo buvimas išlieka.
5.
Dangus ir žemė neturi užgaidų –
jie laiko visus daiktus kaip šiaudines lėlės.
Išmintingasis neturi užgaidų –
jis laiko žmones kaip šiaudines lėlės.
Tarp dangaus ir žemės – tuštuma,
kaip dumplės:
tuščios, bet niekada neišsenkančios.
Kuo daugiau juda, tuo daugiau duoda.
Tas, kuris kalba daug, dažnai nuslysta.
Geriausia laikytis tylos ir vidinės pusiausvyros.
6.
Dvasinė slėnio motina niekada nemiršta.
Tai paslaptingas gyvybės vartų šaltinis.
Jos veikimas nepaliaujamas,
ją galima vadinti paslaptimi.
Jos švelnumas amžinas,
jos buvimas neišsemiamas.
7.
Dangus ilgas, žemė ilga.
Kodėl dangus ir žemė gali būti ilgalaikiai?
Nes jie negyvena sau.
Todėl jie gali ilgai gyventi.
Todėl išmintingasis pasitraukia už kitų –
ir tampa pirmasis.
Atsiskiria nuo savęs –
ir viską išsaugo.
Ar tai ne todėl, kad jis nėra savo interesų vergu?
Būtent todėl jis gali pilnai tarnauti pasauliui.
8.
Aukščiausias gėris yra kaip vanduo.
Vanduo naudinga visiems daiktams ir nekonkuruoja.
Jis pasilieka vietose, kurias kiti laiko žemomis –
todėl jis artimas Dao.
Geri gyvenime renkasi geras vietas.
Geri širdyje renkasi gerumą.
Geri žodžiais – tiesą.
Geri valdant – teisingumą.
Geri versle – gebėjimą.
Geri veiksmais – tinkamą laiką.
Būti be ginčo – tada nėra jokių klaidų.
9.
Laikyti dubenį iki viršaus –
geriau jo neperpildyti.
Perdaug aštrinti ginklą –
jis taps nepatvarus.
Kaupti turtą ir puikuotis –
kvietimas nelaimei.
Pabaigti darbą, atsitraukti –
tai dangaus kelias.
10.
Ar gali išlaikyti sielos vienybę,
kad ji nesuskiltų?
Ar gali susitelkti į kvėpavimą,
kad išliktum lankstus kaip vaikas?
Ar gali išvalyti savo vidų,
kad jis šviestų be dėmės?
Ar gali mylėti žmones ir valdyti valstybę
be gudravimo?
Ar gali atverti ir užverti vartus dangaus
būdamas kaip motina?
Ar gali suprasti viską
ir nedaryti jokių veiksmų?
Kurti ir auginti,
bet nesavintis.
Veikti, bet nesusirišti.
Būti vadovu, bet neužvaldyti –
štai kas vadinama slaptąja Dorybe.
11.
Trisdešimt stipinų sujungia vieną ratlankį,
bet būtent tuštuma viduryje leidžia naudotis vežimu.
Iš molio formuojame indą,
bet tuštuma jo viduje leidžia laikyti.
Išpjauname duris ir langus name,
bet jų tuštuma leidžia naudotis erdve.
Todėl būties vertė priklauso nuo nebūties.
12.
Per stiprūs garsai glumina klausą.
Per daug spalvų akina akis.
Per daug skonių atbukina skonį.
Per daug medžioklių ir medžioklės trikdo širdį.
Sunkiai pasiekiami lobiai vilioja žmogaus žingsnius.
Todėl išmintingasis rūpinasi pilvu, o ne akimis,
rinkdamasis vidinę ramybę, o ne išorinę gausą.
13.
Šlovė ir pažeminimas kelia nerimą.
Turtas ir praradimas yra didelės nelaimės.
Kodėl šlovė ir pažeminimas kelia nerimą?
Nes kai rūpiniesi savo „aš“, bijai tiek šlovės, tiek jos netekimo.
Kodėl turtas ir praradimas laikomi nelaime?
Nes jei nemylėtume savęs taip stipriai,
nelaimės mums nepaliestų.
Todėl kas myli pasaulį kaip savo kūną,
gali būti pasaulio valdovu.
14.
Žiūri į jį – ir nematai: jis vadinamas Nematomu.
Klausai jo – ir negirdi: jis vadinamas Negirdimu.
Jauti jį – ir nepagauni: jis vadinamas Neapčiuopiamu.
Šie trys negalimi ištirti, todėl susilieja į vieną.
Viršuje jis nešviečia, apačioje jis nesitamsina.
Be pavidalo, be formos,
jis slypi visur.
Sutinki jį, bet nežinai, kaip jį pavadinti,
tad vadini jį Dao.
15.
Senojo laikmečio išminčiai buvo giliai paslaptingi ir sunkiai suvokiami.
Kadangi jų mintys buvo gilios,
jų veikla buvo subtili.
Būtent jie buvo atsargūs kaip kirsdinami per žiemą,
atsargūs kaip bijantys kaimynų,
rimti kaip svečiai,
trapi kaip ledas,
paprasti kaip neapdirbta mediena,
tušti kaip tarpai,
judrūs kaip drumzlinas vanduo, kuris pamažu nuskaidrėja.
Kas gali būti tylus ir pamažu nuskaidrėti?
Kas gali būti ramus ir pamažu atgimti?
Kas saugo Dao, nesiekia jo jėga.
16.
Pasiekęs aukščiausią tylą,
palaikau ramybės viršūnę.
Visa kas gimsta, sugrįžta prie savo šaknų.
Sugrįžti prie šaknų reiškia ramybę.
Ramybė reiškia sugrįžimą į likimą.
Sugrįžimas į likimą – tai amžinybė.
Pažinti amžinybę – tai išmintis.
Nežinoti amžinybės – tai beprasmiškai kankintis.
Kas žino amžinybę, yra didis.
Kas didis, tampa kilnus.
Kas kilnus, tampa dangiškas.
Kas dangiškas, tampa Dao.
Kas Dao, išlieka amžinas.
Kas amžinas, nesunaikinamas.
17.
Geriausias valdovas – tas, apie kurį žmonės vos žino.
Antras geriausias – tas, kurį jie myli ir giria.
Trečias – tas, kurio jie bijo.
Blogiausias – tas, kuris kelia panieką.
Kai pasitikėjimas mažas, kyla nepasitikėjimas.
Išmintingasis elgiasi paprastai:
jo darbai įvyksta, žmonės sako:
„Mes patys tai padarėme.“
18.
Kai Dao prarandamas,
atsiranda moralė ir pareiga.
Kai išmintis ir žinojimas pasirodo,
atsiranda didelė veidmainystė.
Kai šeima nebėra darnus vienetas,
atsiranda vaikų meilė tėvams.
Kai valstybė pasimeta,
atsiranda lojalūs ministrai.
19.
Atmesk išmintį ir žinias –
ir žmonės bus laimingi.
Atmesk moralę ir pareigą –
ir žmonės sugrįš prie prigimtinės meilės.
Atmesk išmintingumą ir gudrumą –
ir vagystės išnyks.
Tačiau šie dalykai veikia tik paviršiuje.
Todėl reikia parodyti paprastumą,
apkabinti natūralumą,
mažinti savanaudiškumą,
atsisakyti pertekliaus.
20.
Atmesk mokymą ir baigsis rūpesčiai.
Kuo skiriasi „taip“ nuo „ne“?
Kuo skiriasi gėris nuo blogio?
Ką žmonės bijo –
to reikia bijoti ir man?
Kokia bedugnė!
Žmonės džiūgauja, tarsi švęsdami šventę,
tarsi užkoptų į pavasario kalvą.
Tik aš ramus ir tylus,
tarsi negimęs kūdikis.
Tarsi pavargęs, neturintis kur grįžti.
Žmonės turi pertekliaus,
tik aš atrodau likęs be nieko.
Aš skiriuosi nuo kitų žmonių,
bet aš valgau Dao motina.
21.
Didžioji Dorybė seka Dao.
Dao yra kažkas neapčiuopiamo, neaiškaus.
Neaiškus, bet jame slypi formos atspindys.
Neapčiuopiamas, bet jame slypi daiktų sėkla.
Gilus ir tamsus, tačiau jame slypi gyvybės dvasia.
Ši dvasia – tikrasis tikėjimo pagrindas.
Nuo seniausių laikų jo vardas neišnyko,
ir per jį mes suprantame visatos pradžią.
Kaip aš žinau visatos pradžią?
Per Dao.
22.
Kas lenkiasi, tas išsitiesins.
Kas būna tuščias, bus pripildytas.
Kas būna nusidėvėjęs, atsinaujins.
Kas pasiduoda, taps stiprus.
Kas trokšta per daug, praras.
Todėl išmintingasis apkabina vienovę,
ir tampa pavyzdžiu visiems.
Nesipuikuodamas, jis suspindi.
Nebesigindamas, jis tampa aiškus.
Nesireikšdamas, jis pasiekia pripažinimą.
Nenorėdamas varžytis, jam niekas neprilygsta.
Sena išmintis sako:
„Kas lenkiasi, tas išsitiesina“ –
argi tai tuščios kalbos?
23.
Kalbėti natūraliai – Dao kelias.
Vėjas nepūčia visą rytą,
lietus nelyja visą dieną.
Kas sukelia šiuos reiškinius? Dangus ir Žemė.
Jeigu net Dangus ir Žemė negali būti nuolatiniai,
kaip galėtų būti žmogus?
Todėl, kas seka Dao, susilieja su Dao.
Kas seka Dorybę, susilieja su Dorybe.
Kas seka praradimą, susilieja su praradimu.
Kas susilieja su Dao, gauna Dao.
Kas susilieja su Dorybe, gauna Dorybę.
Kas susilieja su praradimu, gauna praradimą.
24.
Kas stovi ant pirštų galų, nestovi tvirtai.
Kas žengia dideliais žingsniais, negali ilgai eiti.
Kas save demonstruoja, nesuspindi.
Kas save pateikia kaip teisų, nesulaukia pripažinimo.
Kas giriasi, neįgyja šlovės.
Kas iškelia save, ilgai neišsilaikys.
Dao žmonės sako:
„Tai perteklinė našta ir nesuderinama su Dao.“
Todėl, kas turi Dao, šių dalykų vengia.
25.
Yra kažkas, susiformavęs dar prieš Dangų ir Žemę.
Tylus, tuščias, bet pats sau pastovus.
Veikiantis ir niekada neišsenkantis.
Galima jį vadinti pasaulio motina.
Aš nežinau jo vardo,
bet jį pavadinu Dao.
Jei bandyčiau jį apibūdinti – tai būtų didis.
Didis, nes jis teka.
Jis teka toli, ir sugrįžta į save.
Todėl Dao yra didis, Dangus yra didis, Žemė yra didi,
o žmogus taip pat gali būti didis.
Keturi didieji pasaulyje – Dangus, Žemė, Dao ir Žmogus.
26.
Sunkumas yra pagrindas lengvumui.
Ramybė yra valdovė skubėjimui.
Todėl išmintingasis, nors keliautų visą dieną,
neatsitraukia nuo savo vežimo.
Jis žiūri į didingus reginius be susižavėjimo.
Jeigu valdovas lengvabūdiškai elgiasi,
valstybė tampa nestabili.
Jei jis praranda pagrindą,
praranda ir sostą.
27.
Geras keliautojas nepalieka pėdsakų.
Geras kalbėtojas neklysta žodžiais.
Geras skaičiuotojas nenaudoja lentelės.
Geras užrakinimas nereikalauja spynos,
ir vis tiek niekas negali atidaryti.
Geras mazgas nereikalauja virvės,
ir vis tiek neatsiriša.
Todėl išmintingasis globoja visus žmones,
ir nė vieno neatmeta.
Jis rūpinasi visais daiktais,
ir nieko neišmeta.
Tai vadinama paslėpta išmintimi.
28.
Pažink vyriškumą, bet laikyk moteriškumą –
ir tapsi pasaulio upės slėniu.
Tapęs pasaulio upės slėniu,
visada išliksi Dorybės srovėje,
ir sugrįši prie kūdikio būsenos.
Pažink baltumą, bet laikyk juodumą –
ir tapsi pasaulio pavyzdžiu.
Tapęs pasaulio pavyzdžiu,
išliksi nuolankus,
ir sugrįši prie begalinės Dorybės.
Pažink šlovę, bet laikyk gėdą –
ir tapsi pasaulio slėniu.
Tapęs pasaulio slėniu,
būsi Dao pilnas.
29.
Kas nori užvaldyti pasaulį ir jį tvarkyti,
pamatys, kad jis negali būti užvaldytas.
Pasaulis – tarsi šventas indas,
kurio negalima liesti ar valdyti.
Kas jį tvarko, sugadina.
Kas jį valdo, praranda.
Todėl:
Kartais einama į priekį, kartais atsitraukiama.
Kartais pučiama, kartais raminama.
Kartais stiprinama, kartais silpninama.
Kartais statoma, kartais griaunama.
Todėl išmintingasis vengia kraštutinumų,
perdėjimų ir puikavimosi.
30.
Kas veda žmones su Dao pagalba,
neprievartauja pasaulio jėga.
Kitaip gautas laimėjimas neatneša laimės.
Po mūšio lieka tik nuogos kapinės.
Todėl gera ginkluotė nėra laimė.
Kas laimi, nesididžiuoja.
Kas laimi, nes puola.
Kas laimi, nes tai neišvengiama.
Kas laimi, nes nesiekia pranašumo.
Kas stipriai klesti, neišvengiamai nyksta.
Tai ne Dao kelias.
31.
Ginkluotė – nelaimės įrankis.
Visi gyvi padarai jos nekenčia.
Todėl, kas turi Dao, nesinaudoja ginklais.
Kai nėra kitos išeities – naudojama su kuklumu.
Pergalėje nesidžiaugiama.
Kas džiaugiasi mirtimi, negali būti pasaulio valdovas.
32.
Dao yra amžinas ir bevardis.
Nors paprastas ir mažas,
jis išlaiko viską.
Jei karaliai ir kunigaikščiai jį laikytų,
visa kūrinija natūraliai sektų.
Dangus ir Žemė susijungtų,
ir rasa bei lietus nusileistų švelniai.
Be įsakymų, viskas būtų sutvarkyta.
33.
Kas pažįsta kitus – tas išmintingas,
kas pažįsta save – tas nuovokus.
Kas nugali kitus – tas stiprus,
kas nugali save – tas galingas.
Kas žino, kada užtenka – tas turtingas.
Kas nenustoja siekti – tas turi valią.
Kas lieka savo vietoje – tas ilgaamžis.
Kas miršta ir nepamirštamas – tas tikrai gyvena.
34.
Didysis Dao užlieja visa,
jis teka į dešinę ir į kairę.
Visi daiktai priklauso jam,
bet jis nesikiša.
Jis duoda gyvybę, bet nesavina.
Jis veikia, bet nevaldo.
Jis vadovauja, bet nenori būti garbinamas.
Todėl jį vadiname mažiausiu ir didžiausiu.
35.
Kas laikosi Didžiojo Simbolio,
visas pasaulis seka.
Jis duoda ramybę, džiaugsmą ir gausą.
Skoniu Dao atrodo blankus,
žvelgi – nematomas,
klausai – negirdimas,
bet jauti – neišsemiamas.
36.
Kas nori ką nors suspausti,
pirma turi leisti išsiplėsti.
Kas nori ką nors nusilpninti,
pirma turi leisti sustiprėti.
Kas nori ką nors pašalinti,
pirma turi leisti suklestėti.
Tai vadinama subtiliu šviesos supratimu.
Minkštas nugali kietą.
Žuvis negali palikti gilios vandens srovės.
Valstybės ginklas neturi būti atidengiamas pasauliui.
37.
Dao niekada neveikia,
tačiau nėra nieko, ko jis neatliktų.
Jei karaliai laikytųsi Dao,
visa kūrinija tvarkytųsi savaime.
Jei kažkas pradėtų veikti,
aš numalšinčiau jį paprastumu.
Paprastumas – didžių darbų pagrindas.
Kas grįžta prie paprastumo, grįžta prie Dao.
38.
Aukščiausia Dorybė nesiekia būti Dorybe,
todėl ji yra tikroji Dorybė.
Žemoji Dorybė neatsiskiria nuo Dorybės,
todėl ji yra tik išvaizda.
Išmintingas žmogus veikia be veidmainystės,
kvailys veikia su pasipuikavimu.
Todėl, kai prarandama Dao,
ateina Dorybė, teisingumas, mandagumas.
Mandagumas – tuščias nuoširdumo pavidalas.
39.
Nuo seniausių laikų visa,
kas yra viena, rėmėsi šiuo:
Dangus – vienu su Skaidrumu.
Žemė – viena su Ramybe.
Dvasios – viena su Dorybe.
Slėniai – viena su pilnatve.
Gyvūnai – viena su gyvybe.
Karaliai – viena su Dao.
Jei Dangus prarastų Skaidrumą, jis suirtų.
Jei Žemė prarastų Ramybę, ji suskiltų.
Jei dvasios prarastų Dorybę, jos išsektų.
Jei slėniai prarastų pilnatvę, jie išdžiūtų.
Jei gyvūnai prarastų gyvybę, jie žūtų.
Jei valdovai prarastų Dao, jie žlugtų.
40.
Dao juda grįždamas.
Jo veikimas – per nuolankumą.
Visi daiktai gimsta iš Būties.
Būtis gimsta iš Nebūties.
41.
Aukščiausio lygio mokinys, išgirdęs apie Dao,
deda visas pastangas jį įgyvendinti.
Vidutinio lygio mokinys, išgirdęs apie Dao,
kartais tiki, kartais abejoja.
Žemiausio lygio mokinys, išgirdęs apie Dao,
juokiasi iš jo.
Jei nesijuoktų, tai nebūtų tikras Dao.
Štai kodėl sakoma:
Šviesus kelias atrodo tamsus.
Eiti pirmyn – atrodo kaip žengti atgal.
Lengvas kelias atrodo sunkus.
Didelė dorybė atrodo tuščia.
Grynas skaidrumas atrodo drumstas.
Didžiausia erdvė atrodo siaura.
Didžiausia dorybė atrodo kaip nepakankama.
Tvirtas principas atrodo silpnas.
Tikrasis grožis atrodo nelygus.
Didis kvailys atrodo kaip paprastas.
42.
Dao pagimdė Vieną.
Viena pagimdė Dvi.
Dvi pagimdė Tris.
Trys pagimdė visas būtybes.
Visos būtybės nešioja yin (moteriškąjį) ir yang (vyriškąjį) kvėpavimą,
ir susijungusios pasiekia darną.
43.
Minkščiausia pasaulyje nugali kiečiausią pasaulyje.
Kas neturi formos, įsiskverbia į tai, kas be plyšių.
Štai kodėl žinau, kad tylus veiksmas yra naudingas.
Mokymas be žodžių, veikimas be pastangų –
niekas negali prilygti tam pasaulyje.
44.
Kas svarbiau – vardas ar gyvenimas?
Kas brangesnis – turtas ar sveikata?
Kas laimi – tam kyla dideli rūpesčiai.
Kas sukaupia – tas daug praranda.
Kas žino, kada užtenka,
tas išvengia pažeminimo.
Kas žino, kada sustoti,
tas išlieka saugus ir ilgai gyvena.
45.
Didysis tobulumas atrodo kaip trūkumas,
bet jo naudojimas neišsenka.
Didysis pripildymas atrodo kaip tuštuma,
bet jo naudojimas niekada nesibaigia.
Didysis tiesumas atrodo kaip kreivumas.
Didysis išmintingumas atrodo kaip kvailystė.
Didysis iškalbingumas atrodo kaip nebylumas.
46.
Kai pasaulyje viešpatauja Dao,
žirgai dirba laukus.
Kai pasaulyje nėra Dao,
žirgai eina į karą.
Nėra didesnės nuodėmės nei norų troškimas.
Nėra didesnės nelaimės nei nesitenkinti tuo, ką turi.
Nėra didesnės nelaimės nei godumas.
Todėl kas moka būti patenkintas, tas visada turi užtektinai.
47.
Nepalikdamas namų, pažįsti pasaulį.
Nežiūrėdamas pro langą, matai dangaus kelią.
Kuo toliau keliauji, tuo mažiau sužinai.
Todėl išminčius:
žino be išėjimo,
vadovauja be veikimo,
pasiekia be judėjimo.
48.
Mokantis kasdien – žinios didėja.
Praktikuojant Dao kasdien – veiksmai mažėja.
Mažėja ir mažėja,
kol pasiekiama neveikimo būsena.
Kai nėra veiksmo,
nėra nieko, ko negalima padaryti.
Pasaulį galima laimėti ne kišantis, o leidžiant būti.
49.
Išminčiaus širdis neturi pastovios formos.
Jis derina savo širdį prie kitų širdžių.
Geriems jis elgiasi gerai.
Blogiems taip pat elgiasi gerai,
todėl laimi dorybę.
Sąžiningiems jis elgiasi sąžiningai.
Nesąžiningiems taip pat elgiasi sąžiningai,
todėl laimi pasitikėjimą.
50.
Išeidami į gyvenimą,
žmonės susiduria su trimis dešimtimis pavojų.
Gyvenime – trisdešimt, mirties kelyje – trisdešimt.
Tie, kurie eina iš gyvenimo į mirtį, taip pat – trisdešimt.
Kodėl taip?
Nes jie gyvena per gausiai.
Išminčius laikosi gyvenimo kelio,
vengia laukinių žvėrių ir kareivių.
Jo kūnas nesužeistas,
nes jis nešasi Dao širdyje.
51.
Dao gimdo daiktus,
Dorybė juos augina.
Dalelės suteikia jiems formas,
Aplinka užbaigia jų brendimą.
Todėl visi sutvėrimai gerbia Dao
ir šlovina Dorybę,
ne dėl nurodymo,
bet dėl natūralaus polinkio.
Dao juos gimdo,
Dorybė juos brandina,
vysto, brandina, saugo, palaiko.
Gimdyti ir nerungtis,
auginti ir neturėti,
veikti be valdymo –
tai vadinama slaptu Dorybės veikimu.
52.
Pasaulis turi pradžią –
tai pasaulio motina.
Kas randa motiną,
tas pažįsta vaikus.
Kas pažįsta vaikus,
tas saugo motiną
ir nepražūsta.
Užlaikyk burną,
užverk vartus,
gyvensi be rūpesčių.
Atverk burną,
platink veiklą,
ir gyvenimas taps nepastovus.
Matyti mažą – reiškia būti aiškiaregiu.
Išlaikyti silpnumą – reiškia būti stipriu.
Eik šviesos keliu,
nepamesk savo šaknų,
taip gyvensi amžinai.
53.
Jei turiu mažytį supratimą,
galiu eiti didžiuoju keliu,
bijodamas tik nukrypti.
Didysis kelias lygus,
bet žmonės renkasi šalutinius takus.
Rūmai puošnūs,
laukai apleisti,
grūdų aruodai tušti.
Dėvi šilkus, nešioja kardus,
puotauja pertekliuje.
Tai vadinama plėšikavimu.
Tai – ne Dao kelias.
54.
Kas gerai įtvirtinta,
to negalima išrauti.
Kas gerai apglėbta,
to negalima prarasti.
Kartos gerbs tai be pabaigos.
Ugdyk Dao savyje – dorybė taps tikra.
Ugdyk jį šeimoje – dorybė išsiplės.
Ugdyk jį kaime – dorybė klestės.
Ugdyk jį šalyje – dorybė sužydės.
Ugdyk jį pasaulyje – dorybė taps visur.
Todėl pažink žmogų iš jo šaknų,
pažink šeimą iš jos tvarkos,
pažink kaimą iš jo papročių,
pažink šalį iš jos dorybės,
pažink pasaulį iš jo Dao.
Kaip žinau pasaulio tvarką?
Iš to.
55.
Kas kupinas dorybės,
panašus į naujagimį:
gyvatės jo nekanda,
žvėrys jo neplėšo,
plėšrūs paukščiai jo nenusineša.
Kaulai švelnūs, sausgyslės silpnos,
bet rankena tvirta.
Jis nežino sueities,
bet jo lytinė galia pilna,
tai yra gyvenimo gyvybingumas.
Šaukdamas jis nesikosti,
tai tobulas darnių jėgų derinys.
Žinoti darną – tai būti amžinu.
Per daug judinti gyvybę – reiškia iššaukti senatvę.
Kas per anksti subręsta,
tas greitai sugriūva.
Tai nėra Dao kelias.
56.
Kas žino, nekalba.
Kas kalba, nežino.
Užčiaupk burną,
užverk vartus,
nuslopink aštrumą,
ištirpink ginčus,
sušvelnink šviesą,
susitaikyk su dulkėmis.
Tai vadinama slaptu susiliejimu.
Kas susilieja,
nebegali būti atskirtas,
nebegali būti pavergtas,
nebegali būti sužeistas,
nebegali būti pažemintas,
nebegali būti išaukštintas.
Todėl jis tampa brangiausiu pasaulyje.
57.
Valdyk šalį paprastumu.
Vesk karą klasta.
Valdyk pasaulį neveikimu.
Kaip aš žinau tai?
Iš čia:
Kuo daugiau taisyklių ir draudimų,
tuo daugiau vargšų.
Kuo daugiau aštrių ginklų,
tuo daugiau šalies suirutės.
Kuo daugiau gudrybių,
tuo daugiau keistų dalykų.
Kuo daugiau įstatymų ir nurodymų,
tuo daugiau vagių ir plėšikų.
Todėl išminčius sako:
„Veikiu neveikdamas,
ir žmonės susitvarko.
Mėgstu ramybę,
ir žmonės savaime susitvarko.
Nemėgstu veiklos,
ir žmonės praturtėja.
Netrokštu,
ir žmonės sugrįžta į paprastumą.“
58.
Kai valdžia švelni,
žmonės tampa sąžiningi.
Kai valdžia griežta,
žmonės tampa klastingi.
Laimė kyla iš nelaimės.
Nelaimė slepiasi laimėje.
Kas gali žinoti jų ribą?
Nėra amžinos tiesos.
Gera tampa blogu,
ir bloga virsta geru.
Žmonės visą laiką apstulbę.
Todėl išminčius aštrius kampus nugludina,
mazgus išnarplioja,
šviesą nuslopina,
susilieja su dulkėmis.
Jis prisitaiko prie visko,
nepririšdamas prie nieko.
Jis gyvena paprastume,
todėl gali būti kartu su visais.
59.
Valdant žmones ir tarnaujant dangui,
geriausia laikytis saiko.
Laikytis saiko reiškia kaupti Dorybę.
Sukaupus Dorybę,
nieko nėra, ko negalima įveikti.
Kas nieko neįveikia,
tampa neprilygstamas.
Kas yra neprilygstamas,
gali būti valdovas.
Tai vadinama tvirtu pamatu.
Tai vadinama ilgaamžiškumu
ir matymu į tolius.
60.
Valdyti didelę šalį
yra kaip kepti mažą žuvį –
per daug judindamas sugadinsi.
Vadovaudamasis Dao,
valdovas neužkariauja žmonių dvasių.
Nei žmonės, nei dvasių pasaulis
nesukelia vieni kitiems žalos.
Išminčius veikia ramiai.
Ir visi jaučia ramybę.
61.
Didelė šalis yra kaip žemupys –
ji pritraukia visas mažesnes upes.
Būdama žemiau, ji laimi.
Todėl didelė šalis, nusileisdama, valdo mažą,
o maža šalis, nusileisdama, laimi didžiosios palankumą.
Kas moka nusileisti, tas laimi.
Didžioji šalis nori globoti,
mažoji nori būti globojama.
Abu gauna, ko trokšta,
ir lieka sujungti Dao.
62.
Dao – visų daiktų slėptuvė.
Gera – geriesiems,
prieglauda – blogiesiems.
Gražūs žodžiai gali pelnyti palankumą,
kilnūs darbai gali atverti vartus.
Net ir netikėliams Dao neatima vietos.
Todėl, kai karūnuojami valdovai
ar aukojamos didžiosios aukos,
nebrangenybės dovanojamos,
o Dao laikomas vertingiausiu.
Kodėl Dao taip vertinamas?
Nes jis nesmerkia nusikaltėlių.
Todėl jis tampa pasaulio lobiu.
63.
Veik be veikimo.
Rūpinkis be rūpesčio.
Ragauk tai, kas beskoniai.
Didžius dalykus matyk kaip mažus.
Sudėtingus darbus laikyk lengvais.
Sunkūs dalykai gimsta iš lengvų,
dideli – iš mažų.
Todėl išminčius nesimaivo dideliais darbais,
ir taip įgyvendina didžius.
Kas lengvai duoda pažadus,
retai juos išpildo.
Kas viską mato kaip lengva,
sutinka daug sunkumų.
Todėl išminčius viską matuoja sunkumu,
ir jam nepavyksta niekas sugriūti.
64.
Tai, kas ramybėje, lengva laikyti.
Tai, kas dar nežydi, lengva tvarkyti.
Tai, kas trapu, lengva laužyti.
Tai, kas smulku, lengva išsklaidyti.
Rūpinkis, kol dar nevyksta.
Tvarkyk, kol dar nėra sumaišties.
Didelė pušis iš mažos sėklos.
Aukštas bokštas iš pirmo akmens.
Ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio.
Kas veikia, žlunga.
Kas griebiasi, praranda.
Todėl išminčius neveikia,
ir nieko nežlugdo.
Nieko negriebia,
ir nieko nepraranda.
Žmonės dažnai sugadina darbą,
kai jis jau beveik baigtas.
Todėl būk atsargus iki pat galo,
kaip pradžioje,
ir nieko neprarasite.
Todėl išminčius trokšta netrokšti,
nevertina sunkiai pasiekiamų daiktų.
Moko be žodžių,
ir viską leidžia savaime.
65.
Senovės išminčiai, vadovaudami žmonėms,
ne siekė padaryti juos išmintingus,
bet laikė juos paprastus.
Žmonėms sunku valdyti,
kai jie per daug žino.
Todėl valdovas, kuris daug žino,
kenkia šaliai.
O tas, kuris žino nežinojimą,
veda tautą į palaimą.
Kas žino šią paslaptį,
tas randa aukso taką.
Kas randa aukso taką,
tas veikia paslaptingai ir natūraliai.
Jis skleidžia gilumą ir platumą,
veda visus atgal į paprastumą.
66.
Kodėl jūros ir upės karaliauja visiems slėniams?
Nes jos laikosi žemiausios vietos.
Todėl jos valdo slėnius.
Todėl kas nori būti virš žmonių,
turi kalbėti kaip žemiau jų.
Kas nori būti jų priešakyje,
turi stovėti už jų.
Todėl išminčius stovi viršum,
bet žmonės nejaučia jo svorio.
Jis vadovauja,
bet nieko neverčia.
Todėl pasaulis džiaugiasi jį sekti,
nes jis nesivaržo.
67.
Visi pasaulyje sako,
kad mano Dao – didis ir keistas.
Bet būtent todėl jis didis –
jei būtų kaip visi,
seniai būtų žlugęs.
Aš turiu tris lobius:
gailestingumą,
saiką,
ir kuklumą, kuris neleidžia būti pirmam pasaulyje.
Būdamas gailestingas, gali būti drąsus.
Būdamas saikingas, gali būti dosnus.
Būdamas kuklus, gali vadovauti.
Šiandien žmonės atmeta gailestingumą,
būna drąsūs;
atmeta saiką,
būna dosnūs;
atmeta kuklumą,
nori būti pirmi.
Tai veda į pražūtį.
Gailestingumas laimi mūšius,
gailestingumas saugo tautas.
Kas veikia su gailestingumu,
to nelaimi net dangus.
68.
Geriausias karys nesididžiuoja.
Geriausias kovotojas nesipyksta.
Geriausias nugalėtojas nemėgsta kovoti.
Geriausias valdovas nusilenkia žemai.
Tai vadinama veikimu be kovos.
Tai vadinama žmonių jėgų vadovavimu.
Tai yra vienybė su dangumi.
Tai yra senovės Dao.
69.
Senovės karyboje sakoma:
„Nebūk pirmas pulti,
verčiau lauk.“
„Neištempk piršto,
verčiau trauk jį atgal.“
„Geriau žengti colį atgal,
nei žengti pėdą į priekį.“
Tai reiškia:
judėti be judėjimo,
daryti be darimo,
priešintis be priešų.
Niekas nėra blogiau,
nei niekinti priešą.
Kas niekina priešą,
greitai bus nugalėtas.
Todėl, kai kovoja dvi šalys,
nugalėtojas aprauda pralaimėjusį.
70.
Mano žodžiai lengvai suprantami,
lengvai vykdomi.
Tačiau pasaulis nesupranta,
ir nevykdo jų.
Mano žodžiai turi šaknis,
mano veiksmai turi pagrindą.
Tačiau žmonės nesupranta to.
Tie, kurie mane pažįsta, yra reti.
Todėl aš esu brangus.
Išminčius dėvi paprastą drabužį,
bet nešioja auksą širdyje.
71.
Kas žino, kad nežino,
tas yra aukštas.
Kas nežino, kad nežino,
tas serga.
Kas jaučia savo ligą,
tas jau pasveikimo kelyje.
Išminčius nejaučia ligos,
nes jis mato ligą ir jos vengia.
Todėl jis sveikas.
72.
Kai žmonės nebebijo valdžios,
tada ateina didžioji nelaimė.
Nespauskite jų gyvenimo,
neatimkite jų būsto.
Kas vertina gyvenimą,
netrukdys kitiems gyventi.
Todėl išminčius pažįsta save,
bet nesidemonstruoja.
Mėgsta save,
bet neiškelia virš kitų.
Jis renkasi, kas viduje,
ne tai, kas išorėje.
73.
Drąsus be baimės žus.
Drąsus su baime išliks.
Kurį kelią renkasi dangus?
Dangus nemėgsta kovos,
bet laimi be kovos.
Nesako, bet pasiekia.
Ateina tyliai, bet gerai planuoja.
Jo tinklas platus,
nors atrodo laisvas,
niekas neištrūksta.
74.
Jei žmonės nebijo mirties,
kaip juos gąsdinsi?
Jei jie bijo mirties,
ir baudysi mirtimi,
kas išdrįs nusikalsti?
Yra didysis budelis.
Kas nori pakeisti budelį,
tas bando skaldyti medį vietoj meistro,
ir dažnai susižeidžia.
Todėl kas keičia didįjį budelį,
tas retai pabėga nuo žalos.
75.
Žmonės alksta,
nes valdžia per daug atima.
Todėl jie alksta.
Žmonės maištauja,
nes valdžia kišasi į jų gyvenimus.
Todėl jie maištauja.
Žmonės nebrangina gyvybės,
nes valdžia verčia juos gyventi varge.
Todėl jie menkai vertina mirtį.
Kas gyvena be savo norų,
tas vertas gyventi.
76.
Gimus žmogui, kūnas švelnus ir trapus.
Miręs jis būna kietas ir stiprus.
Gyvi augalai yra lankstūs,
mirę – sausi ir trapūs.
Kas kietas ir stiprus – eina į mirtį.
Kas lankstus ir švelnus – lieka gyvas.
Todėl kietumas ir stiprumas yra mirties ženklai,
o švelnumas ir lankstumas – gyvenimo ženklai.
Todėl armija, kuri puikuojasi jėga, pralaimi,
medis, kuris pernelyg kietas, nulūžta.
Švelnus laimi prieš kietą.
Silpnas nugali stiprų.
77.
Dangus panašus į lanką:
aukšta dalis leidžiama žemyn,
žema dalis keliama aukštyn.
Jis atima iš gausaus
ir duoda stokojančiam.
Dangaus kelias mažina perteklių
ir papildo trūkumą.
Žmogaus kelias – priešingas:
ima iš stokojančio
ir atiduoda turtingam.
Kas turi perteklių,
turėtų duoti pasauliui.
Tik tas, kuris seka Dao,
gali duoti nesididžiuodamas.
78.
Nėra pasaulyje nieko minkštesnio už vandenį,
bet jis nugali kietuosius ir stipriuosius.
Niekas neprilygsta vandeniui.
Silpnumas nugali stiprumą,
lankstumas nugali kietumą.
Tai žino visi,
bet niekas nesugeba tuo vadovautis.
Todėl išminčius sako:
„Kas priima pasaulio panieką,
tampa pasaulio valdovu.
Kas priima pasaulio nelaimes,
tampa pasaulio karaliumi.“
Teisingi žodžiai atrodo prieštaringi.
79.
Išsprendus didelę nesantaiką,
lieka kartėlis.
Kas laikosi Dao,
pasitenkina skolomis.
Kas neturi Dao,
ieško, kaip atkeršyti.
Doras žmogus dovanoja,
nedoras reikalauja.
Dangus myli taiką,
nemėgsta bausmės.
80.
Tegu šalis bus maža ir žmonių joje mažai.
Tegu dešimtys ir šimtai karių būna,
bet jų nenaudoja.
Tegu žmonės vertina savo gyvenimą,
nemėgsta keliauti toli.
Tegu jų valtys ir vežimai būna,
bet jie jų nenaudoja.
Tegu jų ginklai būna,
bet jie jų nerodo.
Tegu jie grįžta prie virvių ir mazgų,
maitindamiesi savo auginamu maistu,
vilkėdami savo audžiamais drabužiais,
gyvendami savo statomuose namuose.
Tegu mato kaimyninę šalį,
girdi šunis ir gaidžius už tvoros,
bet numirs nenukeliavę pas kaimynus.
81.
Tiesūs žodžiai nėra gražūs.
Gražūs žodžiai nėra tiesūs.
Išmintingas žmogus nesiginčija.
Tas, kuris ginčijasi, nėra išmintingas.
Kas žino, nedemonstruoja žinojimo.
Kas demonstruoja žinojimą, tas nežino.
Išminčius nekaupia turtų.
Kuo daugiau jis duoda,
tuo daugiau turi.
Dangaus kelias – duoti ir nežaloti.
Išminčiaus kelias – veikti ir nesivaržyti.
DAO DE JING pabaiga.