Tifonas, kurio originalus graikiškas ir angliškas vardas yra Typhon (Τυφῶν), yra ne dievas ir ne velnias, o pati didžiausia, baisiausia ir galingiausia pabaisa visoje graikų mitologijoje. Jis nebuvo tiesiog dar vienas monstras, su kuriuo kovojo didvyriai; Tifonas buvo kosminis košmaras, pirmapradžio chaoso įsikūnijimas, kurio vienintelis tikslas buvo nuversti Dzeusą ir sunaikinti Olimpo dievų tvarką. Jis dažnai vadinamas „Visų pabaisų tėvu“, o jo kova su Dzeusu, žinoma kaip Tifonomachija, buvo pats didžiausias išbandymas, kurį kada nors teko patirti Olimpo valdovui.
Pagal pagrindinį šaltinį, Hesiodo „Teogoniją“, Tifonas buvo jauniausias Gajos (Žemės) ir Tartaro (giliausios ir tamsiausios požemio bedugnės) sūnus. Gaja pagimdė jį iš įniršio, keršydama Dzeusui už tai, kad šis įkalino jos vaikus titanus Tartare. Tifonas buvo jos paskutinis ir pats baisiausias ginklas, sukurtas sunaikinti naująją dievų kartą. Hesiodo aprašymas yra nepaprastai vaizdingas ir keliantis siaubą. Tifonas buvo toks milžiniškas, kad jo galva siekė žvaigždes, o jo ištiestos rankos galėjo apimti pasaulį nuo rytų iki vakarų. Vietoj kojų jis turėjo dvi milžiniškas, besirangančias gyvačių spirales. Nuo jo pečių kilo šimtas drakono arba gyvatės galvų, kurių kiekviena galėjo leisti skirtingus, šiurpius garsus: dievų kalbą, riaumojančio buliaus bliovimą, urzgiančio liūto riaumojimą, lojančio šuns amsėjimą ar šnypščiančios gyvatės švilpimą. Iš jo akių žibėjo ugnis, o iš nasrų veržėsi liepsnos. Jis buvo ne tiesiog gyvūnas, o gyva, liepsnojanti stichija.
Pamatę artėjantį Tifoną, beveik visi Olimpo dievai, apimti neapsakomos panikos, pabėgo. Pasak vėlesnių autorių, tokių kaip Ovidijus, jie pasivertė įvairiais gyvūnais ir pasislėpė Egipte. Tik Dzeusas, kaip pridera dievų karaliui, išdrįso stoti į kovą. Prasidėjo pats didžiausias ir negailestingiausias mūšis visoje mitologijoje. Dzeusas atakavo Tifoną savo galingiausiu ginklu – žaibais, kuriuos jam nukaldino kiklopai. Nuo jų smūgių visa žemė, jūra ir dangus drebėjo, virė ir degė. Tifonas atsakinėjo ugnies srautais, svaidydamas įkaitusias uolas. Vienoje iš mito versijų, kurią pateikia Apolodoras, Tifonui iš pradžių pavyko nugalėti Dzeusą. Jis apvyniojo jį savo gyvatiškomis kojomis, atėmė iš jo žaibus ir pjautuvu išpjovė jam rankų bei kojų sausgysles. Bejėgį Dzeusą jis nusitempė į Kilikijos olą, o sausgysles paslėpė meškos odoje.
Tačiau dievų tvarka nebuvo pasmerkta. Dievų pasiuntinys Hermis ir dievas Panas (arba Kadmas, priklausomai nuo mito versijos) sugebėjo pergudrauti Tifono sargybinę, drakonę Delfinę, ir atgauti Dzeuso sausgysles. Atgavęs jėgas, Dzeusas vėl stojo į kovą, šįkart dar aršiau. Jis persekiojo Tifoną po visą pasaulį, negailestingai svaidydamas į jį žaibus, kol galiausiai sužeista ir išsekusi pabaisa pasiekė Sicilijos salą. Ten Dzeusas sudavė lemiamą smūgį – jis pakėlė visą Etnos kalną ir užmetė jį ant Tifono, amžiams įkalindamas jį po žeme. Nuo tada, pasak mito, Etnos ugnikalnio išsiveržimai yra ne kas kita, kaip po kalnu įkalinto Tifono įniršio ir liepsnų proveržiai.
Nors pats Tifonas buvo nugalėtas, jo palikimas gyvavo per jo vaikus. Kartu su savo žmona, Echidna – kita baisia pabaisa, pusiau moterimi, pusiau gyvate – jis tapo visos eilės legendinių monstrų tėvu. Jų palikuonys buvo Cerberis, trigalvis šuo, saugantis Hado karalystę; Lernos hidra, devyngalvė vandens gyvatė; Chimera, ugnimi alsuojanti liūto, ožio ir gyvatės kombinacija; Sfinksas, kankinęs Tėbų miestą; ir Nemėjos liūtas, kurio kailio neįveikė joks ginklas. Šias pabaisas vėliau teko įveikti didvyriams, tokiems kaip Heraklis, taip simboliškai tęsiant Dzeuso pradėtą kovą su chaoso jėgomis. Taigi, Tifonas yra ne tik pabaisa; jis yra esminis graikų kosmologijos simbolis, įkūnijantis pirmapradį chaosą, kurį Olimpo dievams teko sutramdyti, kad būtų sukurta tvarka ir civilizacija. Jo pralaimėjimas buvo galutinis aktas, įtvirtinęs Dzeuso valdžią ir užtikrinęs, kad Olimpo šviesa nugalėtų Tartaro tamsą.