Teoforinis vardas – tai vardas, kurio sudėtyje yra dievo ar dievybės vardas arba nuoroda į dieviškumą, dažnai atspindintis religinę ar kultūrinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „theos“ (dievas) ir „phorein“ (nešti), reiškiantis „nešantis dievo vardą“. Teoforija yra platesnė sąvoka, apimanti teoforinių vardų naudojimo praktiką ir jų reikšmę religiniame ar kultūriniame kontekste.
Pagrindinės savybės:
- Dievo vardo įtraukimas: Teoforiniai vardai dažnai turi dievybės vardą kaip dalį (pvz., „Jahvė“, „El“, „Baalas“) arba užuominą į dieviškumą (pvz., „dovana nuo Dievo“).
- Religinė reikšmė: Šie vardai išreiškia tikėjimą, pagarbą ar priklausomybę tam tikrai dievybei, dažnai siejami su apsauga ar palaiminimu.
- Kultūrinė įvairovė: Teoforiniai vardai randami įvairiose religijose, atspindėdami vietines dievybes ar tikėjimo sistemas.
Istoriniai pavyzdžiai:
- Judaizmas: Vardai su „Jahvė“ (YHWH) ar „El“ (dievas), pvz., Jehovašua (Joshua, „Jahvė yra išgelbėjimas“), Elijahu (Elijah, „mano Dievas yra Jahvė“) ar Izraelis („kovojantis su Dievu“).
- Krikščionybė: Vardai, atspindintys Dievą ar Jėzų, pvz., Emmanuelis („Dievas su mumis“) arba Teodoras (graikų k., „Dievo dovana“).
- Senovės Mesopotamija: Vardai su dievų vardais, pvz., Šamšija (nuo saulės dievo Šamašo) ar Marduk-balatu („Mardukas yra gyvenimas“).
- Graikų mitologija: Vardai, tokie kaip Dionisios (nuo dievo Dioniso) ar Apolinaras (nuo Apolono).
- Hinduizmas: Vardai, susiję su dievybėmis, pvz., Krišnakumaras („Krišnos sūnus“) ar Šivani (nuo Šivos).
Teoforija yra ne tik vardų kūrimo būdas, bet ir kultūrinė praktika, išreiškianti tikėjimą ir tapatybę:
- Apsauga ir palaiminimas: Manoma, kad teoforinis vardas gali suteikti dievišką globą ar palaimą vaikui.
- Religinė tapatybė: Vardai stiprina priklausomybę bendruomenei, pvz., žydų vardai su „El“ pabrėžia ryšį su Jahve.
- Istorinis kontekstas: Teoforiniai vardai rodo dominuojančias dievybes ar religines tendencijas tam tikroje epochoje.
Lietuvių pagoniškoje tradicijoje teoforinių vardų, susijusių su konkrečiomis dievybėmis, kaip Perkūnas ar Žemyna, nėra daug dokumentuota dėl ribotų šaltinių. Tačiau kai kurie vardai galėjo turėti netiesioginių nuorodų į dieviškumą, pvz., Perkūnas kaip vardas ar Gintaras (siejamas su šventumu ir gamta). Po krikščionybės įvedimo (XIV–XV a.) teoforiniai vardai tapo įprasti, ypač krikščioniški:
- Jonas (iš hebrajų „Yochanan“, „Jahvė yra maloningas“).
- Marija (siejama su Dievo motina).
- Teodoras („Dievo dovana“) ar Emilija (galimai susijusi su Dievo garbinimu).
Liaudies tradicijose vardai, tokie kaip Dievas ar Gabija (ugnies deivė), kartais buvo naudojami, atspindėdami pagonišką ar sincretinį dvasingumą.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Deifikacija: Sudievina asmenį ar objektą, o teoforija tik įtraukia dievo vardą į žmogaus vardą.
- Katafatizmas: Aprašo Dievą teigiamais atributais, o teoforija yra vardų kūrimo praktika.
- Limeninė būsena: Susijusi su pereinamuoju etapu, o teoforija – su vardų religine reikšme.
Teoforiniai vardai ir teoforija rodo religinę ir kultūrinę tapatybę, stiprina ryšį su dieviškumu ir išreiškia tikėjimą. Jie yra svarbūs antropologijoje ir istorijoje, nes leidžia suprasti, kokios dievybės buvo garbinamos tam tikroje visuomenėje. Šiuolaikiniame pasaulyje teoforiniai vardai išlieka populiarūs, ypač monoteistinėse tradicijose, kaip būdas išsaugoti dvasinį paveldą.