Teoforija – tai reiškinys, kai žmogaus vardas savyje nešioja dievybę. Tarsi į asmens tapatybę būtų įrašytas dievo pėdsakas: ne simboliškai, o pažodžiui. Vardas tampa ne tik asmeniniu ženklu, bet ir maža malda, pareiškimu, pasišventimu.
Senovės žmonės netikėjo atsitiktinumais. Jie nematė vardo kaip tuščios etiketės – priešingai, vardas buvo tiltas tarp žmogaus ir dieviškos tvarkos. Teoforiniai vardai tokį tiltą pastatydavo iš pat pradžių.
Dievo vardas – vardo širdyje
Hebrajų kultūroje teoforiniai vardai dažnai turėdavo El („Dievas“) arba Yahu / Jah (trumpinys nuo Jahvės). Pvz.:
- Danielius – „Dievas yra mano teisėjas“
- Emanuelis – „Dievas su mumis“
- Jošua / Jėzus (Jehošua) – „Viešpats yra išgelbėjimas“
Bet tai ne tik biblinis reiškinys. Egiptiečių faraonas Tutanchamonas reiškė „gyvas Amono atvaizdas“. Asirai, babiloniečiai, kanaaniečiai, net graikai mėgo paslėpti savo dievus tarp raidžių.
Islamas ir Alacho vardų mozaika
Arabų pasaulyje teoforija klesti varduose, prasidedančiuose Abd- („tarnas“), jungiamuose su vienu iš 99 Dievo vardų:
- Abdullah – „Dievo tarnas“
- Abdulkarim – „Gailestingojo tarnas“
Tai ne šiaip pagarbos išraiška, bet ir nuolatinis priminimas – kieno valia veda tavo gyvenimą.
Nors krikščionybė atnešė mums Danielius ir Gabrielus, lietuviškoje senovėje slypi daugiau nei manome. Pavyzdžiui, vardas Dievynas buvo gyvas iki pat XIX a. „Dievo dovanotas“, „Dievui priklausantis“ – štai tokia prasmė. Taip pat galima svarstyti apie vardus su šaknimis Diev-, Laum-, Vel- (kai kuriais atvejais net Velnias buvo ne šėtonas, o požemių valdovas).