Antrojo amžiaus pabaigoje Romos krikščionių bendruomenė, kuri tuo metu buvo margas intelektualų ir paprastų tikinčiųjų derinys, susidūrė su mokymu, kuris kėmėsi fundamentalios tiesos apie Jėzaus asmenį. Šio judėjimo pradininkas buvo Teodotas Bizantietis (Theodotus Byzantinus), pagal profesiją odininkas, todėl istorijoje jis dažnai vadinamas Teodotu Odininku (Theodotus Coriarius). Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (54 skyriuje) teodotianams skiria itin išsamų aprašymą, matydamas juose pavojingą bandymą racionalizuoti dieviškąją paslaptį.
Teodotas Odininkas ir krizė Romoje
Teodotas į Romą atvyko apie 190 metus po Kristaus, valdant popiežiui Viktorui I. Jis buvo išsilavinęs žmogus, tačiau jo praeitis buvo temdoma šešėlio – pasakojama, kad persekiojimų metu Bizantijoje jis išsižadėjo Kristaus. Kai vėliau kiti krikščionys jį priekaištavo dėl šios išdavystės, Teodotas rado savotišką, bet teologiškai pražūtingą pasiteisinimą: „Aš išsižadėjau ne Dievo, o žmogaus“.
Šis teiginys tapo jo doktrinos pagrindu. Teodotas mokė, kad Jėzus buvo tik žmogus (psilos anthropos). Nors jis pripažino, kad Jėzus gimė iš Mergelės Marijos Šventosios Dvasios galia, Teodotas neigė Jėzaus dievystę iki Jo krikšto. Pasak teodotianų, Jėzus buvo itin doras ir pamaldus žmogus, kol krikšto metu Jordano upėje ant Jo nusileido Kristus (Šventoji Dvasia). Būtent tada Jėzus gavo galią daryti stebuklus, tačiau Jis vis tiek netapo Dievu prigimtine prasme – Jis tiesiog buvo „įsūnytas“ Dievo dėl savo tobulo gyvenimo.
Adopcionizmas ir dvasinis racionalizmas
Ši teodotianų forma vėliau teologijoje buvo pavadinta dinaminiu monarchianizmu arba adopcionizmu. Jie taip uoliai saugojo Dievo vienybę (monarchiją), kad negalėjo priimti minties, jog Jėzus yra tas pats amžinasis Dievas Žodis. Jiems atrodė logiškiau, kad žmogus savo pastangomis pakyla iki Dievo, o ne Dievas nusižemina iki žmogaus.
Teodotianų judėjimas neapsiribojo tik vienu lyderiu. Netrukus atsirado kitas mąstytojas – Teodotas Bankininkas (Theodotus Trapezita). Jis dar labiau radikalizavo mokymą, teigdamas, kad Jėzus buvo netgi žemesnis už paslaptingąjį Senojo Testamento karalių Melchizedeką. Taip susiformavo atskira atšaka – melchizedekiečiai, kurie tikėjo, kad Melchizedekas yra dangiškoji galia, skirta angelams, o Kristus – tik žmogus, skirtas žmonėms.
Bažnyčios nuosprendis ir pirmieji atskyrimai
Popiežius Viktoras I (apie 189–199 m.) į Teodoto Odininko veiklą reagavo griežtai. Tai vienas pirmųjų dokumentuotų atvejų Romos istorijoje, kai asmuo buvo oficialiai ekskomunikuotas dėl doktrininių klaidų. Tačiau teodotianai nepasidavė – jie bandė sukurti savo lygiagrečią bažnyčią. Jie netgi pasamdė vyskupą, vardu Natalis, mokėdami jam nuolatinį atlyginimą (170 denarų per mėnesį). Pasakojama, kad Natalis vėliau atgailavo, teigdamas, jog jį naktį plakė angelai, kad jis sugrįžtų į tiesos kelią.
Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ teodotianus apibūdina kaip tuos, kurie „Jėzų laiko paprastu žmogumi, o jo išskirtinumą aiškina tik išorine malone“. Ortodoksinei Bažnyčiai tai buvo nepriimtina, nes tai paneigė patį Atpirkimo esmę – jei Jėzus nėra Dievas, Jo auka negali išgelbėti žmonijos.
Tekstų taisymas ir intelektualinė puikybė
Vienas įdomiausių teodotianų bruožų, kurį pabrėžia senieji autoriai, buvo jų polinkis į tekstų kritiką. Jie aktyviai taisė ir „valė“ Šventojo Rašto tekstus, kad šie atitiktų jų racionalią sistemą. Jie labiau domėjosi Euklido geometrija ir Aristotelio logika nei dvasine tradicija. Epifanijus pastebi, kad teodotianai bandė Dievą „išmatuoti“ žmogaus protu, atmesdami viską, kas netelpa į jų logines schemas.
Teodotianų judėjimas pamažu išnyko III amžiaus viduryje, tačiau jų idėjos vėliau atgimė Pauliaus Samosatiečio mokyme ir kitose adopcionizmo formose. Jie liko istorijoje kaip priminimas apie pirmąjį didelį konfliktą tarp tikėjimo paslapties ir žmogaus noro viską paaiškinti paprasta logika. Teodotas Odininkas mirė atskirtas, tačiau jo bandymas „nužeminti“ Kristų privertė Bažnyčią dar aiškiau suformuluoti dogmą apie Jėzų kaip tikrą Dievą ir tikrą žmogų.