Teodidaktizmas (gr. Θεοδιδακτισμός, Theodidaktismós; angl. Theodidacticism) – retai vartojama, bet prasminga sąvoka, nusakanti tiesioginį Dievo mokymą, kai žmogus tampa ne šiaip klausytoju, o gavėju. Tokie atvejai Biblijoje dažnai žymimi žodžiais: „Taip kalba Viešpats“ – ir tai reiškia, kad tai ne žmogaus išmintis, o paties Dievo perduota žinia. Teodidaktizmas apima ne visą teologiją ar švietimą, o konkrečias patirtis, kai Dievas pats moko, be tarpininkų.
Senojo Testamento tradicijoje Dievas dažnai pristatomas kaip Mokytojas, kuris ne tik duoda įsakymus, bet ir moko širdį. „Aš pats juos mokysiu ir ant jų širdžių įrašysiu savo Įstatymą“ (plg. Jer 31,33–34). Tai teodidaktizmas – kai žmogus ne per kitus, o asmeniškai gauna žinią iš Dievo.
Mozė, pašauktas nuo degančio krūmo, nebuvo pasiruošęs pamokslininkas. Jis buvo išmokytas kalbėti ne žmonių, o Dievo žodžiais. Pranašai, tokie kaip Izaijas, Jeremijas, Ezechielis, ne mokėsi pranašystės – jie buvo išmokyti tiesiogiai. Šventasis Raštas byloja, kad Dievas atvėrė jų lūpas, įdėjo žodžius į jų burną, parodė regėjimus, palietė jų širdį.
Naujajame Testamente Jėzus sako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei jo netraukia Tėvas“ (Jn 6,44), ir: „Visi bus Dievo mokomi“ (Jn 6,45). Tai tiesioginis teodidaktizmo teiginys – Dievas moko viduje, ne tik iš išorės.
Teodidaktizmas mistinėje tradicijoje
Vėlesnėje krikščioniškoje tradicijoje teodidaktizmas tampa atpažįstamas mistinėje teologijoje, kur kalbama apie vidinį Dievo balsą, širdies apšvietimą, dvasinį nušvitimą. Šventieji, tokie kaip šv. Kryžiaus Jonas, Tereza Avilietė, Angela Folinjetė, aprašo momentus, kai Dievas moko jų sielą be žodžių, tiesiogiai įkvepia tiesą, virsta gyvuoju mokytoju.
Šventasis Augustinas pasakoja apie savo atsivertimą sode, kai išgirdo balsą: „Paimk ir skaityk“ – ir Dievo žodis jam atsivėrė gyvai. Ne kaip knyga, bet kaip pašaukimas.
Bažnyčios požiūris į teodidaktizmą
Teodidaktizmas nėra įprasta doktrininė sąvoka, bet ji neprieštarauja Bažnyčios mokymui. Ypač pranašiškose, charizminėse, mistinėse tradicijose – nuo ankstyvosios krikščionybės iki šiuolaikinių apreiškimų – jis pripažįstamas kaip reali dvasinė patirtis.
Bažnyčia visada tikrina tokius reiškinius, bet pripažįsta, kad „Dievas kalba, kada nori, kam nori ir kaip nori“. Ne kiekviena teodidaktinė patirtis tampa visuotine, bet kiekviena – asmeniškai svarbi.
Teodidaktizmo pavyzdžiai
- Šv. Hildegarda iš Bingeno: nuo vaikystės regėjusi šviesą, kurią vadino „Gyvuoju Šviesos spindesiu“. Ji tvirtino, kad nieko neišmokusi savo jėgomis, bet visa, ką žinojo, „pergiedota man iš dangaus“.
- Juliana iš Noridžo: savo „Aprėdymuose“ aprašo, kaip Kristus mokė ją apie meilės slėpinį tiesiogiai per regėjimus, ne per knygas.
- Motina Teresė: nors ne regėjimų mistikė, kalbėjo apie „vidinį balsą“, kuris ragino ją pradėti darbą su vargšais. Ji šį balsą laikė Dievo kalbėjimu jos sielai.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame žinios dažnai laikomos vien intelekto sritimi, teodidaktizmas primena, kad egzistuoja ir kitokia išmintis – ta, kuri neateina iš skaitymo ar logikos, bet iš susitikimo. Dievas neapsiriboja doktrinomis. Jis moko širdis.
Ir jei žmogus kartais pajunta, kad kai kurie žodžiai jį keičia iš vidaus, kad tam tikra mintis įsismelkia tarsi ne jo paties, kad kažkuri tiesa lieka degti – gal tai ir yra ta tyli Dievo pamoka. Ne triukšminga, bet neatšaukiama.