Taboras – kalnas Izraelyje, minimas Biblijoje keliose vietose, tačiau labiausiai siejamas su Naujajame Testamente aprašytu Atsimainymo įvykiu. Dėl ypatingos geografinės padėties (jis vienas iškilęs virš žemumų Galilėjoje), Taboras nuo seno turėjo strateginę reikšmę. Senajame Testamente kalnas įtrauktas į karinių veiksmų pasakojimus (pvz., Teisėjų knygoje minima, kad pranašė Debora ir karvedys Barakas prie Taboro telkė karius kovai su tironu Siseru).
Krikščionijoje Taboras išgarsėjo kaip kalnas, kur, pasak tradicijos, Jėzus prieš savo mokinius – Petrą, Jokūbą ir Joną – atsimainė (plg. Mt 17,1–8; Mk 9,2–8; Lk 9,28–36). Nors pačios Evangelijos neįvardija konkretaus pavadinimo, nuo senųjų Bažnyčios laikų paplito įsitikinimas, kad tai įvyko būtent Tabore. Atsimainymas čia suprantamas kaip apreiškimas Jėzaus dieviškumo, kai jo veidas spindėjo, o drabužiai tarsi sušvito. Tradicija liudija, kad tuo metu čia taip pat pasirodė pranašai Mozė ir Elijas, simbolizuojantys Įstatymą ir Pranašystę, kurie išsipildo Kristuje.
Dabartinis Taboras patraukia piligrimus ir turistus ne tik dėl ryškios istorinio bei dvasinio paveldo reikšmės, bet ir dėl kvapą gniaužiančios panoramos. Ant jo stovi Atsimainymo bazilika, pastatyta ant senesnių maldos vietų griuvėsių. Rytų krikščioniškoje tradicijoje ši vieta ypač gerbiama, nes išaukština Jėzaus dieviškosios šlovės atvėrimą žemiškomis aplinkybėmis.
Taboras – savotiškas dviejų Testamentų sandūros taškas. Senajame Testamente jis matomas kaip karinių pergalės istorijų fonas, o vėliau tampa vieta, kur, anot tradicijos, apreikštas Kristaus dieviškumas. Šitaip vienas kalnas byloja apie Dievo didybę tautos istorijoje bei naują dangiškosios karalystės viziją, atsiskleidžiančią per Jėzaus atsimainymą ir tikinčiųjų viltį, kad kiekvieno žmogaus gyvenime gali nušvisti panašus dvasinis virsmas.