Tomo Akviniečio veikalas, originaliai pavadintas „Summa Contra Gentiles“, anglų kalboje vadinamas „Summa Against the Gentiles“, o lietuviškai – „Summa prieš pagonis“, Santrauka prieš pagonis, Veikalas prieš pagonis. Šis monumentalus darbas, parašytas XIII a., apie 1259–1265 m., yra vienas reikšmingiausių viduramžių teologijos ir filosofijos tekstų. Autorius – šventasis Tomas Akvinietis, dominikonų vienuolis, filosofas ir teologas, kurio mintys formavo Vakarų krikščionybės intelektualinę tradiciją.
Tomas Akvinietis kūrė šį veikalą gyvenimo laikotarpiu, kai krikščionių Europa intensyviai susidurdavo su kitomis religijomis ir filosofinėmis sistemomis, ypač islamu ir judaizmu. Viduramžių Ispanijoje, kur klestėjo kultūriniai mainai tarp krikščionių, musulmonų ir žydų, kildavo disputai apie tikėjimą. Pasak legendos, veikalas buvo užsakytas dominikonų ordino, siekiant parengti intelektualinį ginklą misionieriams, dirbantiems musulmoniškose teritorijose. Nors nėra galutinių istorinių įrodymų, kad toks užsakymas buvo, Tomas Akvinietis tikėtina rašė šį veikalą, siekdamas racionaliai pagrįsti krikščionių tikėjimą tiems, kurie nepripažįsta Šventojo Rašto autoriteto.
„Summa Contra Gentiles“ nėra tik apologetinis tekstas, skirtas įtikinti nekrikščionis. Tai giluminė filosofinė ir teologinė studija, kurios tikslas – parodyti, kad krikščionių tikėjimas yra suderinamas su protu. Tomas Akvinietis tikėjo, kad tiesa, nesvarbu, ar ji ateina per apreiškimą, ar per filosofinį mąstymą, yra viena ir ta pati, nes visa tiesa kyla iš Dievo. Veikale jis siekė ne tik atsakyti į islamo ar judaizmo iššūkius, bet ir parodyti, kaip aristotelišką filosofiją galima pritaikyti krikščionių doktrinai.
Įdomus istorinis niuansas: tuo metu Europoje buvo iš naujo atrandami Aristotelio darbai, dažnai per arabų filosofų, tokių kaip Avicena ar Averojus, vertimus. Tomas Akvinietis, užuot atmetęs šias „pagoniškas“ idėjas, sumaniai integravo Aristotelio logiką ir metafiziką, parodydamas, kad jos gali tarnauti krikščionių tikėjimui. Tai buvo drąsus žingsnis, nes kai kurie Bažnyčios autoritetai skeptiškai vertino pagoniškos filosofijos įtaką.
PDF knygą anglų kalba galite nesunkiai rasti internete ir atsisiųsti nemokamai.
Turinys
Veikalas susideda iš keturių knygų, kuriose nagrinėjamos skirtingos temos, tačiau visos jos susijusios su tiesos paieška. Pirmosios trys knygos remiasi protu ir natūralia teologija, o ketvirtoji daugiau kalba apie tikėjimą ir apreiškimą.
Pirmoji knyga: Dievas ir Jo prigimtis
Pirmojoje knygoje, kurios pirmasis skyrius pavadintas „Išminčiaus funkcija“, Tomas Akvinietis aiškina, kas yra išmintis ir kodėl išminčius turi ieškoti aukščiausių priežasčių. Jis remiasi Aristotelio idėja, kad išmintis yra susijusi su galutiniu tikslu – tiesa, kuri yra visatos pagrindas. Skyriuje cituojama Šventasis Raštas („Mano burna kalbės tiesą“) ir Aristotelio mintys, pabrėžiančios, kad tiesa yra intelekto gėris. Tomas teigia, kad Dievas, kaip visatos kūrėjas ir pirmoji priežastis, yra tiesos šaltinis, o išminčiaus užduotis – ne tik ieškoti šios tiesos, bet ir atmesti klaidas.
Antroji knyga: Kūrinija
Antrojoje knygoje aptariama kūrinijos prigimtis, įskaitant žmogaus sielą, angelus ir materialųjį pasaulį. Čia Tomas nagrinėja, kaip Dievas veikia per antrines priežastis, išlaikydamas visatos tvarką.
Trečioji knyga: Dieviškoji apvaizda
Trečiojoje knygoje dėmesys skiriamas žmogaus tikslui ir Dievo apvaizdai. Tomas aiškina, kaip žmogaus laimė randama Dievo pažinime, o moralė kyla iš racionalaus prigimties supratimo.
Ketvirtoji knyga: Apreiškimo tiesos
Paskutinė knyga nagrinėja krikščionių tikėjimo tiesas, kurios prieinamos tik per apreiškimą, pavyzdžiui, Trejybę ar Įsikūnijimą. Čia Tomas pereina nuo grynojo proto prie tikėjimo, tačiau išlaiko loginę struktūrą.
Unikalūs akcentai
Viena iš intriguojančių „Summa Contra Gentiles“ detalių yra Tomo Akviniečio gebėjimas sujungti skirtingas tradicijas. Pavyzdžiui, jis remiasi ne tik Aristoteliu, bet ir žydų filosofu Maimonidu bei musulmonų mąstytoju Avicena. Toks eklektiškumas rodo jo atvirumą dialogo kultūrai, kuri buvo reta viduramžių Europoje.
Dar viena įdomi detalė – Tomo požiūris į klaidą. Jis nelaiko klaidingų įsitikinimų turėtojų „priešais“, o veikiau žmonėmis, kurie dar neatrado tiesos. Tai atsispindi jo tone, kuris yra ramus, argumentuotas ir pagarbus, net kai jis kritikuoja kitų religijų ar filosofijų pozicijas.
„Summa Contra Gentiles“ yra teologinis ir filosofinis šedevras, kviečiantis mąstyti apie žmogaus vietą visatoje. Tomas Akvinietis moko, kad tiesos paieška yra kilnus užsiėmimas, reikalaujantis tiek proto, tiek nuolankumo. Jo mintys apie tiesą kaip galutinį tikslą išlieka aktualios ir XXI a., kai susiduriame su informacijos pertekliumi ir skirtingų pasaulėžiūrų įvairove.
Įdomiausios „Summa Contra Gentiles“ temos
- Išminčiaus funkcija (I knyga, 1 skyrius): Tomas aiškina, kad išmintis – tai aukščiausių priežasčių, ypač Dievo kaip tiesos šaltinio, pažinimas. Intriguoja jo mintis, kad išminčius ne tik ieško tiesos, bet ir kovoja su klaidomis, išlaikydamas pagarbą oponentams.
- Dievo egzistencijos įrodymai (I knyga, 13 skyrius): Tomo penki keliai įrodant Dievo buvimą – klasikinis filosofijos perlas. Jo racionalus požiūris, pagrįstas priežastingumu ir judėjimu, išlieka aktualus diskusijose apie tikėjimą ir mokslą.
- Dievo amžinybė ir nesudėtingumas (I knyga, 15, 18 skyriai): Kaip Dievas gali būti amžinas, neturėti sudėtinių dalių ir vis dėlto būti visatos kūrėju? Šios temos kviečia gilintis į metafiziką ir dieviškosios prigimties paradoksus.
- Dievo žinojimas apie individus ir kontingentinius įvykius (I knyga, 65, 67 skyriai): Tomas nagrinėja, kaip Dievas žino kiekvieną smulkmeną, net laisvus žmogaus pasirinkimus. Tai kelia klausimų apie laisvą valią ir dieviškąją apvaizdą.
- Dievo valia ir laisvė (I knyga, 88 skyrius): Ar Dievas turi laisvą valią, ar jo veiksmai yra būtini? Tomo atsakymai atskleidžia subtilų balansą tarp būtinybės ir laisvės dieviškojoje prigimtyje.
- Kūryba iš nieko (II knyga, 16 skyrius): Idėja, kad Dievas sukūrė visatą ex nihilo, yra ne tik teologinė, bet ir filosofinė revoliucija, iššaukianti materialistinius požiūrius.
- Intelektualių būtybių laisva valia (II knyga, 48 skyrius): Tomas tyrinėja, kaip angelai ir žmonės, kaip protingos būtybės, turi laisvą valią. Jo mintys apie nematerialių būtybių sprendimus intriguoja.
- Žmogaus siela ir jos nemirtingumas (II knyga, 79 skyrius): Tomo argumentai, kodėl žmogaus siela išlieka po kūno mirties, yra įtikinami ir atveria diskusijas apie sąmonės prigimtį.
- Blogio prigimtis (III knyga, 7, 10 skyriai): Tomas teigia, kad blogis nėra savarankiška esybė, o tik gėrio trūkumas. Ši idėja išlieka aktuali etikos ir teodicėjos diskusijose.
- Žmogaus laimė ir Dievo kontempliacija (III knyga, 37 skyrius): Tomo įsitikinimas, kad tikroji laimė pasiekiama kontempliuojant Dievą, kviečia permąstyti šiuolaikinius hedonizmo ir materializmo idealus.
- Dieviškoji apvaizda ir laisva valia (III knyga, 73 skyrius): Kaip suderinti Dievo visagalybę su žmogaus laisve? Tomo atsakymai siūlo gilų filosofinį pagrindą.
- Stebuklai ir jų prigimtis (III knyga, 101, 102 skyriai): Tomas aiškina, kad tik Dievas gali atlikti tikrus stebuklus, atskirdamas juos nuo magijos ar natūralių reiškinių. Tai intriguoja analizuojant antgamtinius reiškinius.
- Dieviškosios teisės tikslas (III knyga, 115, 116 skyriai): Tomas aptaria, kaip dieviškasis įstatymas nukreipia žmogų į Dievo ir artimo meilę, siūlydamas etinį pagrindą visuomenės tvarkai.
- Santuokos šventumas (III knyga, 123, 124 skyriai): Tomo argumentai apie santuokos nedalomumą ir monogamiją atspindi jo požiūrį į natūralią teisę ir šeimos svarbą.
- Trejybė ir Įsikūnijimas (IV knyga, 2, 27 skyriai): Tomo bandymas racionaliai paaiškinti krikščioniškas doktrinas, tokias kaip Trejybė ar Kristaus įsikūnijimas, yra intelektualiai stimuliuojantis.
- Sakramentų reikšmė (IV knyga, 56, 59 skyriai): Tomas nagrinėja, kodėl sakramentai yra būtini žmogaus dvasiniam gyvenimui, atskleisdamas jų simbolinę ir praktinę reikšmę.
- Prisikėlimas ir kūnų savybės (IV knyga, 79, 86 skyriai): Tomo mintys apie prisikėlusių kūnų nemirtingumą ir jų savybes (pvz., šlovės kūnai) kelia vaizduotę ir teologinius klausimus.
- Paskutinis teismas (IV knyga, 96 skyrius): Tomo aprašymas apie galutinį teismą ir pasaulio būseną po jo atveria eskatologines perspektyvas, aktualias mąstant apie gyvenimo prasmę.