Sinoptinės evangelijos – tai trys Naujajame Testamente randamos pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą knygos (Mato, Morkaus ir Luko), kurios pasižymi panašiu struktūriniu, literatūriniu ir teologiniu naratyvu. Ši sąvoka kyla iš graikiško žodžio „synopsis“, reiškiančio „bendras vaizdas“ arba „bendras žvilgsnis“. Sinoptinės evangelijos nuo seniausių laikų tyrinėtojus domino tuo, kad jose aptinkama nemažai analogiškų epizodų, mokymų bei kalbų, neretai pasikartojančių arba tik nežymiai besiskiriančių. Tokia tekstinė sąsaja dar vadinama „sinoptine problema“, nes kelia klausimų apie šių trijų tekstų tarpusavio priklausomybę, pirmines tradicijas ir istorinės raidos etapus.
Egzegetai dažnai pabrėžia, jog Morkaus evangelija galėjo būti anksčiausiai parašyta. Ji pasižymi gana lakonišku stiliumi, orientuotu į Jėzaus veiksmų dinamiką – pasakojimas intensyviai juda nuo vieno išgydymo, pamokslo ar stebuklo prie kito, paryškindamas Jėzaus misijos esminį pobūdį. Mato evangelija, žydų–krikščionių bendruomenės kontekste, pabrėžia Jėzų kaip Mesiją, išpildantį Senosios Sandoros pranašystes. Čia aptinkame daug nuorodų į Penkiaknygę bei pranašų tekstus, pavyzdžiui, citatą: „Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas Viešpaties pasakyta per pranašą“ (Mt 1, 22). Lukės evangelija, savo ruožtu, išsiskiria pasakojimo universaliu tonu, humanistine perspektyva ir gilesniu dėmesiu socialinei atskirčiai. Lukos tekste Jėzus pasirodo kaip gailestingas Mokytojas, itin jautrus vargšams, ligoniams, nusidėjėliams ir visiems atstumtiesiems. Neatsitiktinai čia randame tokį iškalbingą teiginį: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).
Šios trys evangelijos savo bendru naratyviniu karkasu ir turinio paralelėmis ryškiai skiriasi nuo Jono evangelijos, kuri labiau koncentruojasi į teologinę Kristaus slėpinio interpretaciją, dažniau vartoja simbolius, ilgesnius monologus bei išplėtotus pokalbius. Sinoptinės evangelijos, nors ir turi savitus akcentus, anaiptol nereiškia vienodumo. Kiekviename tekste atsiskleidžia skirtingos bendruomenės patirtys, išgyvenimai bei poreikiai. Toks daugiabalsis pobūdis patvirtina Bažnyčios Tradicijos pamatinį principą, jog kiekviena evangelija rodo ne tik Kristaus gyvenimo istorinius faktus, bet ir autentišką liudijimą, paremtą konkrečiai auditorijai aktualiu mokymu.
Hermeneutinė bei istorinio-kritinio metodo analizė rodo, kad kai kurios perikopos (pvz., Jėzaus kalbos apie Dievo karalystę, Stebuklingas duonos padauginimas ar Atsimainymo kalno epizodai) sutampa beveik pažodžiui. Tai paskatino biblistus tvirtinti, jog Mato ir Luko evangelijos, greta Morkaus teksto, galėjo remtis ir kitu bendru šaltiniu, vadinamu „Q“ (iš vok. Quelle – „šaltinis“). Nors fizinių šio hipotetinio rankraščio pėdsakų nėra aptikta, teorija padeda paaiškinti tam tikrus bendrus pasakojimus bei mokymus, nepriklausančius vien Morkaus tekstui.
Sinoptinių evangelijų santykis su Bažnyčios gyvenimu yra nepaprastai reikšmingas. Nors visa krikščioniškosios teologijos sistema remiasi bendra evangelijų žinia, būtent šiuose trijuose tekstuose itin aiškiai išreikštas Jėzaus mokymas apie atgailą, gailestingumą ir artimo meilę. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie būtiną nuolankumą ir solidarumą su vargstančiais, dažnai remiasi Luko pavyzdžiais, nurodydamas: „Negalime pamiršti Evangelijos centerio – Dievo artumo visiems, ypač tiems, kurie jaučiasi esantys visuomenės paribyje“ (plg. homilija Gailestingumo sekmadienį). Tuo tarpu šventasis Augustinas, komentaruose apie Morkų, atkreipė dėmesį į Jėzaus žodžių galią, kuri akimirksniu keičia žmonių širdis ir kviečia tikėjimo šuoliui. Jis rašė: „Morkaus kalba trūkinėjanti, bet ją pripildo paties Viešpaties veiksmai“ (plg. „Tractatus in evangelium Johannis“ – nors tai apie Joną, Augustinas bendrą komentavimo būdą taikė ir Morkui).
Svarbu suvokti, kad sinoptinių evangelijų tyrinėjimas – tai ne tik intelektuali biblinė analizė, bet ir dvasinis kelias, vedantis į asmeninį susitikimą su Kristumi. Daugybė religinių, kultūrinių bei akademinių veiksnių lėmė šių tekstų istorinį formavimąsi ir jų sklaidą po visą pasaulį. Šiandien, remdamiesi geresniu archeologiniu, lingvistiniu ir sociologiniu kontekstu, galime dar giliau įsiskverbti į Jėzaus žodžių, stebuklų ir palyginimų reikšmę. Vis dėlto svarbiausias sinoptikų uždavinys išlieka tas pats: perteikti Kristaus Gerąją Naujieną, kuri, paliesdama širdį, iš esmės keičia tikinčiojo gyvenimą.
Tokiu būdu Sinoptinės evangelijos atskleidžia savitą Dievo karalystės koncepciją, pažadina moralinius impulsus, kviečia imtis tarnystės labiausiai stokojantiems bei buria įvairių kultūrų žmones į dvasinę bendrystę. Jų teologinis ir literatūrinis dialogas puikiai liudija apie ankstyvosios Bažnyčios bendruomenių kūrybingumą, analizuojant Jėzaus istoriją ir išreiškiant ją pagal savos aplinkos poreikius, kartu išsaugant pamatinį Kristaus žodžio vientisumą. Taigi, šios trys evangelijos išlieka nepakeičiamu pamatu kiekvienam, trokštančiam geriau suprasti krikščioniškojo tikėjimo esmę.