Simonija – tai Bažnyčios pareigų, sakramentų ar dvasinių gėrybių pirkimas arba pardavimas už pinigus ar kitokią materialią naudą. Ši praktika, pavadinta pagal Simono Mago istoriją Apaštalų darbų knygoje (Apd 8, 18–24), kai jis bandė nupirkti Šventosios Dvasios dovaną, buvo viena opiausių Katalikų Bažnyčios problemų viduramžiais. Simonija ne tik kėlė grėsmę Bažnyčios dvasiniam autoritetui, bet ir skatino korupciją, politines intrigas bei visuomenės nepasitikėjimą dvasininkais.
Simonijos pavadinimas kilo iš Naujojo Testamento pasakojimo apie Simoną Magą, kuris siūlė apaštalams pinigus už teisę suteikti Šventosios Dvasios dovaną kitiems (Apd 8, 18–24). Petras griežtai pasmerkė šį veiksmą, sakydamas: „Teprasmenga tavo pinigai kartu su tavimi, kadangi manei, jog Dievo dovaną galima įsigyti už pinigus!“ (Apd 8, 20). Šis epizodas tapo pagrindu simonijos kaip dvasinių gėrybių komercializacijos pasmerkimui.
Viduramžiais simonija apėmė įvairias formas:
- Pareigų pirkimas: Vyskupijų, abatijų ar kitų Bažnyčios pareigų įsigijimas už pinigus ar politines paslaugas.
- Sakramentų pardavimas: Pavyzdžiui, išpažinčių atleidimų ar pašventinimų teikimas už mokestį.
- Dvasinių privilegijų prekyba: Prekyba relikvijomis, atlaidais ar kitomis dvasinėmis gėrybėmis.
Simonija klestėjo dėl Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios glaudžių ryšių, ypač X–XI a., kai popiežiaus sostas ir vyskupijos tapo politinių žaidimų objektu. Šventosios Romos imperijos imperatoriai, Romos aristokratija ir vietiniai valdovai dažnai „investuodavo“ į Bažnyčios pareigas, siekdami lojalumo ar pajamų.
Simonija tapo ypač akivaizdi X a., vadinamajame „tamsiajame Bažnyčios amžiuje“ (saeculum obscurum). Romos aristokratų šeimos, tokios kaip Tusculum ir Crescentii, kontroliavo popiežiaus rinkimus, dažnai skirdamos savo giminaičius arba parduodamos sostą už pinigus. Pavyzdžiui, popiežius Jonas XII (955–964) buvo kaltinamas simonija ir amoraliu elgesiu, o Benediktas IX (1032–1048) netgi pardavė popiežiaus sostą savo krikštatėviui, vėliau tapusiam Grigaliu VI.
XI a. simonija tapo pagrindine Kluni reformų judėjimo kritikos tema. Kluni vienuolynas, vadovaujamas abatų kaip Odonas ar Odilo, siekė atkurti Bažnyčios dvasinį grynumą, pasmerkdami simoniją kaip ereziją. Reformatoriai, tokie kaip kardinolas Humbertas iš Silva Candida ir popiežius Grigalius VII, simoniją laikė pagrindine Bažnyčios korupcijos priežastimi, trukdančia jos misijai.
Bažnyčia su simonija kovojo per sinodus, popiežių dekretus ir bulių paskelbimą. Svarbiausi žingsniai buvo:
- Laterano sinodai (1059–1123): Popiežius Mikalojus II savo bule „In nomine Domini“ (1059) sumažino pasaulietinę įtaką popiežiaus rinkimams, taip ribodamas simonijos galimybes. Vėliau Grigalius VII per 1075 m. sinodą paskelbė dekretą, draudžiantį simoniją ir pasauliečių investitūrą (pareigų skyrimą).
- Kluni reformos: Kluni vienuoliai skatino dvasinį atsinaujinimą, ragindami dvasininkus atsisakyti materialinių interesų.
- Investitūros ginčas (1075–1122): Grigaliaus VII kova su imperatoriumi Henriku IV buvo tiesiogiai susijusi su simonija, nes imperatoriai dažnai parduodavo vyskupijas savo šalininkams. 1122 m. Vormso konkordatas uždraudė pasauliečiams skirti vyskupus, taip sumažindamas simonijos mastą.
Vienas reikšmingiausių dokumentų, kovojusių su simonija, yra Grigaliaus VII dekretas prieš simoniją ir investitūrą, paskelbtas 1075 m. Romos sinode. Šis dekretas buvo dalis Grigaliaus reformų, vadinamų „Dictatus Papae“, kuriame popiežius įtvirtino savo autoritetą ir pasmerkė simoniją.
Citata iš Grigaliaus VII dekreto (1075 m.):
„Niekas negali teisėtai užimti vyskupijos ar kitos Bažnyčios pareigos, jei jis ją gavo per simoniją, tai yra už pinigus ar kitokį atlygį. Tokie asmenys turi būti pašalinti iš pareigų, o jų veiksmai laikomi negaliojančiais.“
(Šaltinis: Registrum Gregorii VII, cituojama pagal Brian Tierney, The Crisis of Church and State, 1050–1300, 1964, p. 45)
Ši citata pabrėžia Grigaliaus VII ryžtą išgyvendinti simoniją, laikant ją ne tik moraliniu nusižengimu, bet ir Bažnyčios teisėtumo pažeidimu.
Kitas dokumentas – Laterano II sinodo (1139) kanonai, kurie griežtai pasmerkė simoniją:
„Mes draudžiame, kad bet kokios Bažnyčios pareigos būtų perkamos ar parduodamos, nes tai yra simonijinė erezija. Tie, kurie taip daro, turi būti ekskomunikuoti.“
(Šaltinis: Decrees of the Ecumenical Councils, ed. Norman P. Tanner, 1990, t. 1, p. 198)
Šie dokumentai rodo, kaip Bažnyčia sistemingai siekė pašalinti simoniją per teisinius ir dvasinius mechanizmus.
Istoriniai pavyzdžiai
- Benedikto IX popiežiavimas (1032–1048)
Benediktas IX, vienas kontroversiškiausių popiežių, buvo kaltinamas simonija, nes, anot kronikų, jis pardavė popiežiaus sostą savo krikštatėviui, kuris tapo Grigaliu VI (1045–1046). Šis sandoris sukėlė skandalą, o imperatorius Henrikas III 1046 m. Sutro sinode pašalino abu popiežius, paskirdamas Klemensą II. Šis atvejis parodė, kaip simonija destabilizavo Bažnyčią. - Grigaliaus VII konfliktas su Henriku IV
1075 m. Grigalius VII uždraudė pasauliečiams skirti vyskupus, reaguodamas į simonijos praktiką, kai Henrikas IV pardavinėjo vyskupijas savo šalininkams. Kai Henrikas atsisakė paklusti, Grigalius jį ekskomunikavo (1076), sukeldamas Investitūros ginčą. Šis konfliktas parodė, kaip simonija buvo susijusi su politine galia. - Viljamo iš Sent Amūro byla (1256)
Nors tiesiogiai nesusijusi su simonija, Viljamo iš Sent Amūro traktatas Libellus de periculis novissimorum temporum kritikavo elgetaujančių ordinų (dominikonų ir pranciškonų) veiklą, kaltindamas juos piktnaudžiavimu dvasinėmis privilegijomis. Popiežius Aleksandras IV bule „Urbi et Orbi“ pasmerkė Viljamą, parodydamas, kaip Bažnyčia saugojo savo autoritetą nuo bet kokių kaltinimų, įskaitant simoniją primenančius piktnaudžiavimus.
Simonija turėjo ilgalaikių pasekmių Bažnyčiai ir visuomenei:
- Dvasinis nepasitikėjimas: Simonija skatino tikinčiųjų skepticizmą Bažnyčios atžvilgiu, o tai vėliau prisidėjo prie Reformacijos (XVI a.).
- Reformų būtinybė: Simonija buvo pagrindinė Kluni ir Grigaliaus reformų priežastis, kurios sustiprino Bažnyčios autonomiją ir centralizaciją.
- Teisinis precedentas: Kova su simonija per sinodus ir bulių paskelbimą padėjo suformuoti Bažnyčios kanonų teisę.
Nors simonija buvo sumažinta XII–XIII a., ji visiškai neišnyko. Vėlyvaisiais viduramžiais atlaidų pardavinėjimas (pvz., prieš Reformaciją) buvo laikomas simonijos forma, sukėlusia Martino Liuterio kritiką. Šiuolaikinėje Bažnyčioje simonija yra griežtai draudžiama pagal Kanonų teisės kodeksą (Can. 149 §3), o popiežiai, tokie kaip Pranciškus, pabrėžia dvasinio grynumo svarbą.
Simonija buvo viena didžiausių Katalikų Bažnyčios problemų viduramžiais, atspindėjusi įtampą tarp dvasinės misijos ir materialinių interesų. Kluni reformos, Laterano sinodai ir Grigaliaus VII dekretai buvo esminiai žingsniai kovojant su šia praktika, padėję sustiprinti Bažnyčios autoritetą. Istoriniai pavyzdžiai, tokie kaip Benedikto IX skandalas ar Investitūros ginčas, rodo, kaip simonija destabilizavo Bažnyčią, tačiau reformos padėjo atkurti jos dvasinį pagrindą. Dokumentai, pasmerkę simoniją, ir jų citatos atskleidžia Bažnyčios ryžtą išgyvendinti korupciją, palikdami ilgalaikį poveikį jos struktūrai ir moralei.