Sefirot – tai dešimt dieviškų emanacijų arba aspektų, per kuriuos Dievas (hebr. Ein Sof – „Beribis“) reiškiasi pasauliui ir palaiko visatos tvarką. Ši struktūra yra Kabalos – žydų mistinės tradicijos – pagrindas ir atskleidžia, kaip neaprėpiamas Dievas tampa pažinus per įvairias savo savybes.
Sefira (dgs. sefirot, hebr. סְפִירוֹת) reiškia „skaičių“, „spindesį“ arba „sferą“. Tai ženklai arba kanalai, per kuriuos teka dieviškoji gyvybės jėga.
Sefirot nėra atskiri dievai ar būtybės, o veikiau Dievo energijos aspektai, kurių visuma sudaro gyvą dvasinį organizmą. Kiekviena sefira rodo tam tikrą dievišką savybę – nuo begalinės gailestingumo iki griežto teisingumo.
Dešimt sefirot:
- Keter („Karūna“) – dieviškos valios pradžia.
- Chochma („Išmintis“) – kūrybinės idėjos kibirkštis.
- Bina („Supratimas“) – idėjos išskleidimas ir analizė.
- Chesed („Meilė, Gailestingumas“) – begalinis dosnumas.
- Gevura („Teisingumas, Jėga“) – griežta drausmė.
- Tiferet („Grožis“) – harmoningas gailestingumo ir teisingumo derinys.
- Nezach („Amžinybė, Pergalė“) – atkaklumas ir triumfas.
- Hod („Šlovė“) – dėkingumas ir pagarba.
- Jesod („Pagrindas“) – ryšys ir perdavimas tarp viršaus ir apačios.
- Malchut („Karalystė“) – Dievo buvimas materialiajame pasaulyje.
Sefirot išdėstytos Gyvybės medžio (Etz Chaim) struktūroje – mistinėje schemoje, kur kiekviena sefira jungiasi su kitomis kanalais (vadinamais „takais“). Šis medis vaizduoja ne tik dieviškąjį pasaulį, bet ir žmogaus vidinį dvasinį augimą.
Kilmė ir vystymasis:
- Pirmosios užuominos apie sefirot randamos ankstyvuosiuose mistiniuose tekstuose, kaip „Sefer Yetzirah“ („Sukūrimo knyga“, III–VI a.).
- Vėliau sistema buvo išplėtota „Zohare“ (XIII a.), kuris tapo pagrindiniu Kabalos šaltiniu.
Papildomos detalės: Kiekviena sefira siejama su tam tikra planeta, angelu ar dievišku vardu. Mistikai tikėjo, kad žmogaus dvasinis augimas yra kelionė per sefirot, einant nuo materialumo iki dieviško pažinimo.
Citata: „Per sefirot Dievas leidžiasi į pasaulį, o per jas žmogus kyla į Dievą.“ (Zoharas)