Saulės stebuklas, įvykęs 1917 m. spalio 13 d. Fatimoje, Portugalijoje, yra vienas įspūdingiausių ir plačiausiai aptariamų reiškinių katalikų tikėjimo istorijoje. Šis įvykis, liudytas dešimčių tūkstančių žmonių, užbaigė Mergelės Marijos apsireiškimų ciklą trims piemenukams – Liucijai Santos, Jacintai ir Pranciškui Marto. Per šeštąjį ir paskutinį apsireiškimą Marija pažadėjo ženklą, kuris patvirtintų jos žinią, ir Saulės stebuklas tapo tuo įrodymu, įtikinęs daugelį skeptikų apsireiškimų autentiškumu.
1917 m. spalio 13 d. Kova da Irijos vietovėje netoli Fatimos susirinko apie 70 000 žmonių – tikinčiųjų, skeptikų, žurnalistų ir net antiklerikališkai nusiteikusių valdžios pareigūnų. Minia atvyko, tikėdamasi pamatyti Marijos pažadėtą ženklą, apie kurį vaikai pranešė po ankstesnių apsireiškimų. Tą dieną lijo, žemė buvo permirkusi, o žmonių drabužiai šlapi. Apie vidurdienį lietus liovėsi, ir Liucija paragino minią pažvelgti į saulę.
Liudijimų aprašymas:
- Saulė, iki tol pasislėpusi už debesų, staiga tapo matoma ir ėmė „šokti“ danguje. Liudytojai aprašė, kaip ji sukosi, keitė spalvas (raudoną, mėlyną, geltoną) ir atrodė tarsi artėjanti prie žemės, sukeldama baimę, kad sudegs.
- Kai kurie matė saulę besisukančią kaip ratą, kiti – skleidžiančią spalvotus spindulius. Po maždaug 10 minučių reiškinys baigėsi, o daugelis pastebėjo, kad jų drabužiai ir žemė, anksčiau permirkę, buvo visiškai sausi.
- Stebuklą matė ne tik susirinkusieji Fatimoje, bet ir žmonės, buvę už kelių kilometrų, įskaitant tuos, kurie nežinojo apie apsireiškimus.
Svarbūs liudijimai:
- Vietos laikraščio „O Século“ žurnalistas Avelino de Almeida, anksčiau skeptiškai vertinęs apsireiškimus, rašė: „Saulė atrodė kaip sidabrinis diskas, sukosi ir metė spalvotus spindulius… Minia klūpėjo, verkė ir meldėsi.“
- Kunigas Manuelis Formigão, vienas iš pirmųjų apsireiškimų tyrėjų, patvirtino, kad reiškinys buvo matomas įvairiose vietose ir negalėjo būti haliucinacija.
- Net antiklerikaliniai liudytojai, tokie kaip mokytojas José Almeida Garrett, pripažino matę neįprastą saulės elgesį.
Reiškinys truko apie 10–12 minučių ir buvo užfiksuotas įvairiuose šaltiniuose, įskaitant laikraščius, laiškus ir asmeninius liudijimus. Skirtingai nuo kitų apsireiškimų, kurie buvo matomi tik vaikams, Saulės stebuklas buvo masinis, viešas įvykis, todėl jis tapo pagrindiniu argumentu, patvirtinančiu Fatimos apsireiškimų autentiškumą.
Saulės stebuklas teologiškai laikomas Dievo galios ir Marijos tarpininkavimo ženklu, patvirtinančiu Fatimos žinią apie maldą, atgailą ir atsivertimą. Marija, apsireiškimų metu prisistačiusi kaip „Rožinio Mergelė“, per šį stebuklą parodė, kad jos raginimai melstis Rožinį ir aukotis už nusidėjėlius yra dieviškos kilmės. Teologai pabrėžia, kad stebuklas rodo biblinę tradiciją, kai Dievas naudoja gamtos reiškinius (pvz., Mozės laikų ženklus), kad sustiprintų tikėjimą.
Stebuklo simbolika taip pat reikšminga. Saulė, dažnai siejama su Dievo šviesa ir teisingumu, „šokdama“ ir keisdama spalvas galėjo simbolizuoti dievišką įsikišimą į žmonijos istoriją, ypač Pirmojo pasaulinio karo ir artėjančių XX a. krizių kontekste. Drabužių ir žemės išdžiūvimas interpretuojamas kaip dvasinio apsivalymo metafora, primenanti krikšto malonę.
Tikintiesiems Saulės stebuklas yra vilties ir Dievo artumo įrodymas. Jis sustiprino Fatimos, kaip piligrimystės centro, svarbą, pritraukdamas milijonus, kurie meldžiasi už taiką ir atsivertimą. Stebuklas taip pat įkvėpė Rožinio maldos atgimimą, ypač po to, kai Marija pabrėžė jos reikšmę apsireiškimų metu.
Saulės stebuklas turėjo milžinišką poveikį 1917 m. Portugalijos visuomenei, kuri buvo susiskaldžiusi tarp katalikų ir sekuliarių jėgų. Daugelis skeptikų, įskaitant žurnalistus ir valdžios pareigūnus, po įvykio pripažino apsireiškimų autentiškumą. Minios reakcija – nuo baimės ir klūpėjimo iki džiaugsmo ir atsivertimo – liudija reiškinio emocinį ir dvasinį poveikį. Fatimos šventovė tapo vieta, kur tikintieji ieško Marijos užtarimo, o spalio 13 d. kasmet minima kaip pagrindinė Fatimos šventė.
Katalikų teologai, tokie kaip šv. Jonas Paulius II, Saulės stebuklą vertina kaip dievišką patvirtinimą Fatimos žinioms, ypač raginimui melstis už taiką. Jie pabrėžia, kad stebuklas nėra savitikslis, bet tarnauja evangelinei misijai – atgręžti žmones į Dievą per Marijos tarpininkavimą. Kai kurie šiuolaikiniai teologai atsargiai vertina pernelyg sensacingas stebuklo interpretacijas, ragindami sutelkti dėmesį į dvasinę Fatimos esmę.
Filosofai, tokie kaip Jeanas-Lucas Marionas, Saulės stebuklą galėtų laikyti „pertekliniu fenomenu“, peržengiančiu racionalų suvokimą ir kviečiančiu susidurti su šventumu. Fenomenologiniu požiūriu, masinis liudijimų pobūdis rodo kolektyvinę religinę patirtį, kurią sunku redukuoti į subjektyvius išgyvenimus. Racionalistai, sekdami Davidu Hume’u, siūlo alternatyvius paaiškinimus: optinius efektus, masinę haliucinaciją ar psichologinį susijaudinimą, ypač po ilgų valandų lietuje. Tačiau šie paaiškinimai sunkiai atliepia liudijimų įvairovę, įskaitant stebėjimus iš tolimų vietų, ir drabužių išdžiūvimo fenomeną, kurio mokslas negali pilnai pagrįsti.
Saulės stebuklas, nors ir plačiai pripažintas, sulaukė skeptikų kritikos. Kai kurie mokslininkai teigia, kad reiškinys galėjo būti retas atmosferos fenomenas, pvz., parhelionas („saulės halo“), sustiprintas minios lūkesčių. Kiti pabrėžia, kad ne visi minioje matė tą patį – kai kurie nieko neįprasto nepastebėjo, o tai gali rodyti subjektyvią patirtį. Vis dėlto liudijimų masiškumas, įskaitant netikinčiųjų liudijimus, ir reiškinio poveikis apsireiškimų pripažinimui išlieka reikšmingi.
Komercializacija Fatimos šventovėje taip pat kelia klausimų, nes suvenyrai ir turizmas kartais užgožia stebuklo dvasinę prasmę. Nepaisant to, Bažnyčios tyrimai, atlikti 1930 m. pripažįstant apsireiškimus, patvirtino Saulės stebuklo autentiškumą kaip sobrenatural (antgamtinio) ženklo.
Saulės stebuklas, įvykęs 1917 m. spalio 13 d. Fatimoje, yra Dievo galios ir Marijos tarpininkavimo liudijimas, patvirtinęs Fatimos apsireiškimų autentiškumą. Masinis reiškinys, kai saulė „šoko“ ir džiovino permirkusius drabužius, paveikė tūkstančius liudytojų ir sustiprino tikėjimą Marijos žinia apie maldą ir atgailą. Teologiškai stebuklas kviečia atsigręžti į Dievą, o filosofiškai – rodo žmogaus ilgesį susitikti su šventumu. Fatimos šventovė ir toliau traukia milijonus piligrimų, liudydama apie Saulės stebuklo neišdildomą poveikį ir Mergelės Marijos rūpestį pasauliu.