Salemo raganų teismai (1692–1693 m.), įvykę puritoniškoje Salemo bendruomenėje Masačusetse, JAV, yra vienas žymiausių religinio fanatizmo ir masinės isterijos epizodų istorijoje. Per šį laikotarpį daugiau nei 200 žmonių buvo apkaltinti raganavimu, 20 jų nužudyta, o bendruomenė patyrė gilią socialinę ir moralinę krizę.
XVII a. pabaigos Salemo kaimas (dabartinis Danversas, Masačusetsas) buvo griežtai puritoniška bendruomenė, gyvenusi pagal griežtas religines taisykles. Puritonai tikėjo, kad velnias yra nuolatinė grėsmė, o raganavimas – realus ir pavojingas blogis, kurį reikia išnaikinti. Šis tikėjimas, kartu su socialiniais, ekonominiais ir politiniais įtempiais, sukūrė palankią dirvą masinei isterijai.
Pagrindinės teisimų priežastys:
- Religinis fanatizmas: Puritonai laikė raganavimą tiesiogine velniška veikla, pagrįsta Biblijos eilute „Raganos tu neleisi gyventi“ (Išėjimo 22:18). Bet koks neįprastas elgesys buvo laikomas įtartinu.
- Socialiniai konfliktai: Saleme buvo įtempti santykiai tarp turtingesnių ir skurdesnių gyventojų, taip pat tarp kaimo ir miesto gyventojų. Šie konfliktai dažnai išryškėdavo per kaltinimus.
- Ekonominės ir politinės krizės: Kolonija kentėjo nuo karų su indėnais, politinio nestabilumo ir ekonominių sunkumų, kurie didino baimę ir nepasitikėjimą.
- Masinė isterija: Jaunos mergaitės, paveiktos religinės baimės ir galimai psichologinių veiksnių, pradėjo rodyti „apsėstumo“ simptomus, kurie buvo interpretuojami kaip raganavimo įrodymai.
1692 m. žiemą kelios Salemo mergaitės, įskaitant Betty Parris ir Abigail Williams, pradėjo elgtis keistai: jos rėkė, slėpėsi, patirdavo traukulius. Vietiniai dvasininkai, tokie kaip Samuelis Parris, diagnozavo „velnišką apsėdimą“ ir apkaltino raganavimu tris moteris: Titubą (vergę iš Karibų), Sarah Good (vargšę elgetą) ir Sarah Osborne (socialiai izoliuotą našlę). Tituba, bijodama bausmės, prisipažino esanti ragana ir apkaltino kitas, taip uždegdama kaltinimų grandinę.
Teismai, vadovaujami vietinių magistratų ir vėliau specialaus teismo, buvo chaotiški ir pagrįsti abejotinais įrodymais:
- Spektriniai įrodymai: Aukos teigė matančios kaltinamųjų „dvasias“, kurios jas kankino. Šie liudijimai buvo priimami kaip įrodymai, nors neturėjo jokio materialaus pagrindo.
- Prisipažinimai: Daugelis kaltinamųjų prisipažino dėl spaudimo ar baimės, o tie, kurie neigė kaltę, dažnai buvo nuteisti mirti.
- Bendruomenės dinamika: Kaltinimai dažnai buvo nukreipti prieš socialiai nepopuliarius ar pažeidžiamus žmones, įskaitant moteris, neturtinguosius ar tuos, kurie nesilaikė puritoniškų normų.
Per 1692–1693 m. daugiau nei 200 žmonių buvo apkaltinti, 20 jų buvo nužudyti (19 pakarti, 1 užspaustas akmenimis). Tarp žymiausių aukų buvo Bridget Bishop, Rebecca Nurse ir John Proctor, kurie atsisakė prisipažinti ir buvo nuteisti mirti.
1693 m. teismai pradėjo lėtėti dėl kelių priežasčių:
- Skepticizmas: Žymūs dvasininkai, tokie kaip Increase Mather, kritikavo spektrinių įrodymų naudojimą, teigdami, kad jie nepatikimi.
- Visuomenės pasipiktinimas: Kaltinimų mastas pasiekė absurdo lygį, kai buvo apkaltinti net gerbiami bendruomenės nariai, įskaitant gubernatoriaus žmoną.
- Gubernatoriaus įsikišimas: Masačusetso gubernatorius Williamas Phippsas uždraudė spektrinius įrodymus ir paleido daugumą kalinių, užbaigdamas teismus.
Salemo raganų teismai turėjo ilgalaikių pasekmių:
- Religinio fanatizmo kritika: Teismai atskleidė pavojus, kylančius iš aklos baimės ir religinio absoliutizmo, paskatindami nuosaikesnį puritonizmo aiškinimą.
- Teisinės reformos: Įvykiai prisidėjo prie griežtesnių įrodymų standartų formavimosi JAV teismuose, pabrėžiant racionalius įrodymus.
- Kultūrinis palikimas: Salemo teismai tapo masinės isterijos ir neteisingumo simboliu, įkvėpdami kūrinius, tokius kaip Arthuro Millerio pjesė Salemo raganos (The Crucible, 1953), kuri lygino teismus su XX a. makartizmu.
- Socialinė refleksija: Teismai parodė, kaip baimė, prietarai ir socialiniai konfliktai gali sukelti kolektyvinę paranoją, ypač uždarose bendruomenėse.
Increase Mather, kritikuodamas teismus (1693 m.):
„It were better that ten suspected witches should escape than that one innocent person should be condemned.“
(Vertimas: „Geriau, kad dešimt įtariamų raganų pabėgtų, nei kad vienas nekaltas žmogus būtų pasmerktas.“)
Salemo raganos teismai yra tragiškas religinio fanatizmo, masinės isterijos ir socialinio susiskaldymo pavyzdys. Puritoniškos bendruomenės baimė dėl velniškos įtakos, kartu su vietiniais konfliktais, pavertė Salemo kaimą neteisingumo arena, kur nekalti žmonės buvo nuteisti mirti. Šis įvykis lieka svarbia pamoka apie pavojus, kylančius iš nekritiško tikėjimo, prietarų ir kolektyvinės panikos, ir yra įspėjimas apie žmogaus polinkį į kraštutinumus baimės akivaizdoje.