Kas yra procesinis kryžius?

Procesinis kryžius yra krikščioniškas simbolis, specialiai skirtas nešti liturginių procesijų metu. Šis kryžius, dažnai puošiamas metalo detalėmis, ikonografija ar brangakmeniais, yra ne tik Kristaus kančios ir prisikėlimo ženklas, bet ir dvasinis vadovas, vedantis tikinčiuosius per šventas apeigas. Skirtingai nuo altoriaus kryžiaus, kuris yra stacionarus, procesinis kryžius yra mobilus, nešamas rankose ar pritvirtintas prie ilgo koto, kad būtų matomas visai procesijos dalyvių miniai.

Procesinis kryžius rodo krikščioniškąją kelionės metaforą – sekimas Kristumi per gyvenimą ir maldą. Kaip teigia katalikų liturgistas Edward Foley: „Procesinis kryžius yra tarsi švyturys, vedantis tikinčiuosius per liturginę kelionę, primindamas, kad Kristus eina priešakyje.“

Procesinis kryžius dažnai yra estetiškai turtingas ir funkcionalus:

  • Forma: Paprastai tai lotyniškas kryžius (su ilgesniu vertikaliu skersiniu) arba ortodoksų kryžius (su trimis skersiniais, ypač Rytų bažnyčiose). Kartais jis turi apskritą pagrindą, vadinamą „globus cruciger“, simbolizuojantį Kristaus viešpatavimą pasaulyje.
  • Medžiagos: Kryžiai gaminami iš medžio, sidabro, aukso ar bronzos, dažnai inkrustuojami brangakmeniais ar emaliu. Viduramžiais jie buvo tikri meno kūriniai, puošti reljefais ar graviruotais šventųjų atvaizdais.
  • Ikonografija: Dažnai kryžius puošiamas Kristaus, Mergelei Marijai ar apaštalams skirtais medalionais. Kai kuriuose katalikų kryžiuose yra krucifikso forma (su Nukryžiuotuoju), o protestantų ar ortodoksų tradicijose gali būti tuščias kryžius arba su prisikėlimo simboliais.
  • Kotas: Procesinis kryžius paprastai tvirtinamas prie ilgo koto (2–3 metrų), kad būtų lengva nešti ir matomas iš toli. Kotą gali puošti audinio juostos ar metaliniai ornamentai.

Procesinis kryžius atlieka kelias svarbias funkcijas krikščionių liturgijoje:

  1. Liturginės procesijos: Kryžius nešamas įvairių apeigų metu – Velykų vigilijoje, laidotuvių procesijose, šventėse, tokiose kaip Kryžiaus išaukštinimas (rugsėjo 14 d.), ar per didžiąsias šventes, pvz., Kristaus Karaliaus sekmadienį. Jis veda procesiją, simbolizuodamas Kristaus vadovavimą.
  2. Dvasinis orientyras: Procesinis kryžius yra matomas ženklas, padedantis tikintiesiems sutelkti dėmesį į maldą ir šventumą. Ortodoksų tradicijoje jis dažnai nešamas kartu su ikonomis ar vėliavomis, sustiprindamas šventą atmosferą.
  3. Bendruomenės vienybė: Nešamas per miestų gatves ar kaimus, kryžius suvienija tikinčiuosius, kviesdamas juos į bendrą maldą. Pavyzdžiui, per Didįjį penktadienį katalikų bendruomenės dažnai organizuoja Kryžiaus kelio procesijas, kuriose procesinis kryžius yra pagrindinis simbolis.
  4. Šventinimo apeigos: Kai kuriose tradicijose kryžius naudojamas palaiminimams, pavyzdžiui, šventinant laukus ar namus, ypač ortodoksų bažnyčiose.

Procesinis kryžius yra plačiai naudojamas įvairiose krikščionių denominacijose:

  • Katalikų bažnyčia: Katalikų parapijose procesinis kryžius yra įprastas per mišias, ypač šventinėse procesijose. Jį dažnai neša akolitas ar kryžininkas (crucifer), einantis procesijos priekyje.
  • Ortodoksų bažnyčia: Rytų ortodoksų cerkvėse procesinis kryžius yra būtinas per šventes, tokias kaip Teofanija ar Velykos. Jis dažnai puošiamas sudėtinga ikonografija ir nešamas kartu su chorugvėmis (liturginėmis vėliavomis).
  • Anglikonų ir liuteronų bažnyčios: Protestantų tradicijose, kurios išlaiko liturginę praktiką, procesinis kryžius naudojamas panašiai kaip katalikų bažnyčioje, dažnai būdamas paprastesnis, be krucifikso.
  • Ekumeniniai renginiai: Per ekumenines procesijas, pvz., Taizé susitikimus ar Pasaulines jaunimo dienas, procesinis kryžius gali būti naudojamas kaip vienybės simbolis, jungiantis skirtingas tradicijas.

Procesinio kryžiaus tradicija siekia ankstyvąją krikščionybę, ypač IV a., kai po Konstantino edikto (313 m.) krikščionybė tapo legali. Kryžius, kaip pergalės simbolis, pradėtas naudoti viešose procesijose, ypač Bizantijos imperijoje. Pavyzdžiui, Bizantijos krikščionys nešė kryžius per šventes, tokias kaip Tikrojo Kryžiaus išaukštinimas, minint šventosios Elenos radinį.

Viduramžiais procesiniai kryžiai tapo tikrais meno kūriniais. Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje XII–XIII a. buvo kuriami sidabriniai ar paauksuoti kryžiai, puošti emaliu ir brangakmeniais. Ortodoksų bažnyčiose, ypač Rusijoje ir Graikijoje, procesiniai kryžiai dažnai turėjo sudėtingas ikonas, atspindinčias Rytų teologiją.

Kaip pažymi liturgijos istorikas Robert Taft: „Procesinis kryžius kilo iš praktinės būtinybės – parodyti kelią tikintiesiems, bet tapo dvasiniu simboliu, išreiškiančiu Kristaus buvimą tarp mūsų.“

Istorijos

  1. Siena procesija Italijoje: Kasmet Sienos mieste, Italijoje, per Palio šventę (liepos 2 d. ir rugpjūčio 16 d.) vyksta procesija, kurioje nešamas XIII a. procesinis kryžius, pagamintas iš sidabro ir puoštas šventųjų atvaizdais. Vietiniai tiki, kad šis kryžius saugo miestą nuo nelaimių. 2020 m., pandemijos metu, kryžius buvo nešamas tuščiomis gatvėmis, meldžiant apsaugos.
  2. Kryžius Maskvos gatvėse: 2013 m., minint Kijevo Rusios krikšto 1025-ąsias metines, Rusijos ortodoksų bažnyčia organizavo procesiją Maskvoje, kurioje buvo nešamas didžiulis procesinis kryžius, pagamintas pagal XVII a. modelį. Procesija, pritraukusi tūkstančius tikinčiųjų, buvo transliuojama per nacionalinę televiziją, pabrėždama kryžiaus reikšmę rusų kultūroje.
  3. Kryžius po cunamio Japonijoje: 2011 m., po cunamio Japonijoje, anglikonų bendruomenė Sendajaus mieste organizavo procesiją su paprastu mediniu procesiniu kryžiumi, išgelbėtu iš apgriautos bažnyčios. Vietos kunigas sakė: „Šis kryžius mums priminė, kad net griuvėsiuose Kristus yra su mumis.“ Procesija tapo vilties simboliu vietos gyventojams.

Apie Procesinį kryžių

  1. „Procesinis kryžius veda mus ne tik per gatves, bet ir per mūsų širdis, kviesdamas sekti Kristumi.“ – Popiežius Jonas Paulius II
  2. „Nešti kryžių procesijoje – tai išpažinti tikėjimą, kad Kristus yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas.“ – Ortodoksų patriarchas Baltramiejus
  3. „Kryžius, pakeltas aukštai, yra šviesa, kuri nušviečia mūsų kelią per tamsą.“ – Anglikonų arkivyskupas Justinas Welby