Kaip atrodė Biblija prieš ją „sutvarkant“?
Dauguma šiandien skaitomų Senojo Testamento (Tanacho) vertimų remiasi vadinamuoju masoretiniu tekstu – hebrajišku kanonu, kurį VIII–X a. po Kr. sistemingai redagavo žydų raštininkai, vadinami masoretais. Jie kruopščiai sudėjo balsus (niqudot), pažymėjo intonacijas, paaiškino tarimo formas, o svarbiausia – standartizavo tekstą.
Tačiau prieš tai Biblija nebuvo tokia vienoda. Ji egzistavo daugybe formų – įvairiais rankraščiais, skirtingomis redakcijomis, su nežymiais, o kartais ir labai ryškiais variantais. Tai vadiname ikimasoretiniais tekstais.
Kas yra ikimasoretiniai tekstai?
Tai Biblijos hebrajiškos arba aramėjiškos versijos, kurios buvo rašomos ir naudojamos iki masoretų darbo pradžios, t. y. iki maždaug VIII a. po Kr. Tarp jų:
- Kumrano (Negyvosios jūros) rankraščiai – datuojami nuo III a. pr. Kr. iki I a. po Kr.
- Septuaginta (graikiškas vertimas) – pagrįsta senesniais hebrajiškais variantais nei masoretinis tekstas.
- Samariečių Penkiaknygė – savita redakcija, turinti tekstinių skirtumų.
- Kai kurie targumai (aramaijų vertimai) – taip pat liudija senesnes tradicijas.
Šie šaltiniai parodė, kad masoretinis tekstas nėra vienintelis ar „originaliausias“, nors jis išliko tiksliausiai dėl savo vėlesnės sistematizacijos.
Kuo ikimasoretiniai tekstai skiriasi?
- Skirtingas žodynas ir sakinių konstrukcija
Kai kurie Pr 1–11 skyriai Kumrano rankraščiuose turi žodžių, kurių nėra masoretinėje versijoje. - Skirtingos chronologijos
Septuagintoje priešpotopinių patriarchų amžius skiriasi nuo masoretinės (pvz., Metušalachas miršta prieš tvaną, o ne jo metu). - Trūkstamos ar papildytos eilutės
Jeremijo knyga masoretiniame variante yra beveik 15 proc. ilgesnė nei atitikmuo Septuagintoje. - Teologiniai niuansai
Pavyzdžiui, Ps 22,17 masoretiniame tekste sakoma: „Kaip liūtas jie puola mano rankas ir kojas“,
o kai kurie Kumrano fragmentai ir Septuaginta teigia:
„Pervėrė mano rankas ir kojas.“ Tai ne smulkmena. Krikščionių teologijoje pastarasis variantas laikomas mesišku pranašavimu apie Jėzų.
Masoretinis tekstas – tarsi poliruotas deimantas: tikslus, struktūruotas, bet jau praeinantis redakcijos filtrą. Ikimasoretiniai tekstai – tarsi archeologiniai radiniai, leidžiantys pažvelgti į tai, kaip Dievo žodis gyvavo anksčiau: kintančiuose, dar neapdorotuose pavidaluose. Jie primena, kad Dievas kalbėjo ne per vieną redaktorių, o per istoriją, bendruomenę ir net tekstinę įvairovę.
Citatos iš ikimasoretinių variantų
1. Psalmė 22,17 – „pervėrė“ ar „liūtas“?
Masoretiniame tekste rašoma:
„Kaip liūtas – mano rankos ir kojos“
(hebr. כָּאֲרִי יָדַי וְרַגְלָי / ka’ari yadai ve’raglai)
Tai sunkiai paaiškinama gramatinė konstrukcija – „kaip liūtas mano rankos ir kojos“ neturi veiksmažodžio, todėl sakinys lieka miglotas.
Tačiau Kumrano rankraštyje (5/6HevPs) vietoje to randame:
„Pervėrė mano rankas ir kojas“
(hebr. כָּאֲרוּ יָדַי וְרַגְלַי / ka’aru yadai ve’raglai)
Tik viena raidė skiria abu žodžius:
- כָּאֲרִי (ka’ari) – „kaip liūtas“
- כָּאֲרוּ (ka’aru) – „jie pervėrė“
Šis skirtumas labai svarbus, nes „pervėrė rankas ir kojas“ krikščioniškoje tradicijoje laikoma mesiška pranašyste apie Jėzaus nukryžiavimą. Masoretinio teksto skaitymas šį ryšį ištrina, o Kumrano variantas – atkuria.
2. Jeremijo 10,6–8 – ar ištisos eilutės buvo praleistos?
Masoretiniame tekste šioje vietoje trūksta ištiso šlovinimo himno, kurį randame Septuagintoje (LXX) – seniausiame graikiškame Biblijos vertime, pagrįstame senesniais hebrajiškais variantais.
Septuagintoje skaitome:
„Viešpatie, nieko nėra panašaus į Tave! Tu esi didis, didis Tavo vardas galybe. Kas Tavęs nebijos, karaliau tautų? Tau vienam tai priklauso!“
(Jr 10,6–7, LXX)
Šio šlovinimo intarpo nėra masoretiniame tekste – tai reiškia, kad arba vėliau buvo praleistas per redakciją, arba masoretai pasirinko trumpesnę versiją.
Šie skirtumai parodo, kad ikimasoretiniai šaltiniai išsaugo ne tik kitokius žodžius, bet ir kitokį toną, nuotaiką, net teologinį akcentą.
Jei žmogus galvoja, kad Biblija nukrito iš dangaus odiniu viršeliu – jis skaitys ją paviršiumi. Bet jei supranti, kad tai gyvas, šimtmečius kvėpavęs tekstas, keitęsis, kvestionuotas, iš naujo perrašomas – tada jis tampa šventu ne dėl statiškumo, o dėl Dievo gyvybės, tekančios per daugelį kartų. Ir būtent tai primena mums priešmasoretiniai tekstai.