Presbiterionai, arba presbiterianai, yra protestantų krikščionių bendruomenė, kuri laikosi presbiterijonizmo teologijos ir organizacinės struktūros. Ši religinė tradicija yra kilusi iš Škotijos, o pavadinimas „presbiterionai“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „presbyteros“, reiškiančio „senioras“ arba „vyresnysis“. Presbiterionų bendruomenė išsiskiria ypatingu valdymo ir doktrinos požiūriu, atskirdama save nuo kitų krikščionių konfesijų.
Presbiterionų tikėjimo pagrindas yra Remiantis Šventuoju Raštu ir reformuotu teologiniu požiūriu, kuris buvo išvystytas ir popularizuotas 16-ojo amžiaus reformatoriaus Johno Knoxo. Jie akcentuoja, kad tikėjimas ir išgelbėjimas pasiekiamas per Dievo malonę, o ne per žmogaus pastangas. Pagrindinė jų doktrina yra „tikėjimas vien tik malone“ („sola gratia“) ir „tikėjimas vien tik Šventuoju Raštu“ („sola scriptura“).
Presbiterionų bažnyčių struktūra yra unikaliai organizuota, susidedanti iš vyresniųjų, vadinamų presbiteriais, kurie vadovauja vietinėms bendruomenėms. Bažnyčių valdymas grindžiamas kolegialumu, kur sprendimus priima keli vyresnieji, o ne vienas vyskupas ar kunigas. Ši struktūra rodo demokratinius principus ir teigia, kad visi tikintieji yra lygūs Dievo akyse.
Presbiterionai taip pat pabrėžia mokymą ir dvasinį augimą. Jie vertina išsilavinimą ir socialinę teisingumo paiešką, todėl jų bažnyčios dažnai įsitraukia į švietimo ir labdaros veiklą. Vakarų pasaulyje jie yra žinomi dėl savo akademinių institucijų ir socialinio aktyvumo.
Apibendrinant, presbiterionai yra religinė grupė, kuri pabrėžia biblinę teologiją, demokratinę bažnyčios struktūrą ir socialinę atsakomybę, laikydamasi reformuotų principų ir tradicijų.
Be to, presbiterionizmo organizaciniame modelio pagrindas, vadinamas „presbiterija“, turi gilias biblines šaknis, siekiančias ne tik vietinės bendruomenės valdymą, bet ir regioninį bei nacionalinį sinodų lygmenį. Ši hierarchinė, bet kolegiali valdymo forma pabrėžia, kad jokia vietinė bažnyčia negali veikti visiškai nepriklausomai; sprendimai priimami vyresniųjų tarybų, o ne vieno pastoriaus autoritetu. Šis kolektyvinis vadovavimas yra tiesioginė reakcija į Romos katalikų bažnyčios episkopalinę struktūrą, siekiant išlaikyti visos bažnyčios vienybę ir doktrininį grynumą per bendrą atsakomybę. Tai yra esminis skirtumas, formuojantis jų bendruomenės gyvenimą.