Pragaras yra religinė ir teologinė koncepcija, kuri reiškia vietą arba būseną, kurioje sielos po mirties patiria amžinas kančias ir atsiskyrimą nuo Dievo. Pragaras dažniausiai apibūdinamas kaip bausmės vieta už nuodėmes, kur asmenys, kurie gyvenime atmetė Dievą ar elgėsi blogai, po mirties susiduria su dvasine ir fizine kančia.
Krikščionybėje pragaras yra laikomas vieta, kur sielos, kurios neatsivertė ir nesigailėjo dėl savo nuodėmių, patenka po teismo dienos. Tai vieta, kurioje nėra Dievo buvimo, ir kur sielos kenčia dėl savo nuodėmių. Pragaras dažnai vaizduojamas kaip tamsi, ugninė ir skausminga vieta, kur kančia yra amžina. Tai yra priešingybė rojujui, kuris yra amžino džiaugsmo ir ramybės vieta. Kai kuriose krikščioniškose tradicijose pragaras taip pat apibūdinamas kaip amžinas atskyrimas nuo Dievo – didžiausia galima kančia, nes žmogus netenka galimybės patirti Dievo meilę ir gailestingumą.
Islame pragaras vadinamas „Džahannamu“ ir yra vieta, kur nusidėjėliai po teismo dienos yra siunčiami atsižvelgiant į savo veiksmus žemėje. Džahannamas aprašomas kaip vieta, pilna ugnies ir kančios, kur sielos yra baudžiamos už savo nuodėmes, tačiau islamas taip pat moko, kad Dievas yra gailestingas, ir kai kurios sielos gali būti išgelbėtos iš pragaro po tam tikro laiko.
Judaizme pragaras nėra taip aiškiai apibrėžtas, kaip krikščionybėje ar islame. Kai kuriose judaizmo tradicijose egzistuoja „Gehena“ – tai laikina sielos kančios vieta, kur ji apsivalo nuo nuodėmių prieš patenkant į rojų. Gehena paprastai nėra laikoma amžina; ji daugiau veikia kaip moralinis ir dvasinis apvalymas.
Budizme ir hinduizme pragaras taip pat egzistuoja, tačiau tai laikinas ir sąlyginis būvis, kur sielos patiria kančias už blogus veiksmus, kol galiausiai atgimsta kitoje formoje. Šiose religijose pragaras yra suvokiamas kaip dalis reinkarnacijos ciklo, o ne amžina bausmė.
Pragaras, kaip koncepcija, tarnauja kaip moralinis įspėjimas ir skatina tikinčiuosius gyventi dorai, vengiant nuodėmių ir siekiant dvasinio tobulumo, kad būtų išvengta amžinų kančių po mirties.
Žinoma! Štai apžvalga apie bausmes, kurias, pasak įvairių religijų ir mitologijų, taiko velnias arba pragaro būtybės. Ši informacija gali būti naudinga jūsų straipsniui. 😊
BAUSMĖS
1. Krikščionybė (ypač katalikybė ir ortodoksija)
Krikščionybėje pragaras dažnai vaizduojamas kaip amžinų kančių vieta, kur velnias (šėtonas) ir jo padėjėjai baudžia nusidėjėlius. Bausmės priklauso nuo nuodėmių:
- Gehena: Nuolatinė ugnis, kuri nekankina kūno, bet sielos.
- Ledas: Kai kuriuose aprašymuose (pvz., Dantės „Dieviškojoje komedijoje“) nusidėjėliai užšąla lede.
- Psichologinės kančios: Nusidėjėliai patiria siaubą, vienatvę ir atskirtį nuo Dievo.
- Simbolinės bausmės: Pvz., šmeižikai būna pjaunami kalavijais, gobšieji verčiami valgyti nuodingus augalus.
2. Islamas
Korane pragaras vadinamas Jahannam, ir jis taip pat yra ugnies ir kančių vieta. Bausmės priklauso nuo nuodėmių:
- Ugnies ežeras: Nusidėjėliai degina amžinai, bet jų kūnai niekada nesudegs iki galo.
- Karštis ir šaltis: Kai kuriuose aprašymuose nusidėjėliai kentėtų nuo kraštutinio karščio ir šalčio.
- Psichologinės kančios: Nusidėjėliai jaustų gailesį, viltį ir siaubą.
3. Budizmas
Budizme nėra tradicinio velnio ar pragaro, tačiau yra Narakos – kančių pasauliai, kur nusidėjėliai patiria bausmes, kol jų neigiamoji karma išsikvepia. Bausmės priklauso nuo veiksmų:
- Fizinės kančios: Pvz., būti verdami, pjaunami ar kankinami įvairiais būdais.
- Psichologinės kančios: Nusidėjėliai patiria baimę, nerimą ir vienatvę.
- Laikinos bausmės: Skirtingai nuo krikščionių ir musulmonų pragaro, Narakos kančios yra laikinos – po kankinimų siela gali vėl gimti.
4. Senovės graikų ir romėnų mitologija
Pragaras (Hadas arba Orkas) buvo mirusiųjų pasaulis, bet už nusikaltimus būdavo taikomos bausmės:
- Tantalas: Amžinai kentėjo alkį ir troškulį, nors vanduo ir maistas buvo tiesiai priešais jį.
- Sizifas: Amžinai stumdė akmenį į kalną, kuris vis riedėdavo žemyn.
- Iksionas: Pririštas prie degančio rato, kuris amžinai sukasi.
- Erinijos: Keršto deivės, kurios persekiojo nusikaltėlius ir privertė juos kentėti.
5. Hinduizmas
Hinduizme pragaras vadinamas Naraka ir yra laikina kančių vieta. Bausmės priklauso nuo karmos:
- Fizinės kančios: Nusidėjėliai gali būti deginami, pjaunami ar kankinami kitais būdais.
- Psichologinės kančios: Patiriamas gailestis, baimė ir vienatvė.
- Laikinos bausmės: Po kankinimų siela gali vėl gimti ir bandyti pagerinti savo karmą.
6. Šintoizmas
Šintoizme pragaras (Jigoku) yra kančių vieta, kur nusidėjėliai patiria bausmes, priklausomai nuo savo veiksmų:
- Fizinės kančios: Pvz., būti verdami, pjaunami ar kankinami.
- Psichologinės kančios: Nusidėjėliai patiria gailestį ir baimę.
- Laikinos bausmės: Kaip ir budizme, bausmės yra laikinos, o po jų siela gali vėl gimti.
7. Zoroastrizmas
Zoroastrizme pragaras (Duzakh) yra šaltas ir tamsus, o nusidėjėliai patiria kančias, priklausomai nuo savo veiksmų:
- Ugnies ir šalčio kančios: Nusidėjėliai kentėtų nuo kraštutinio šalčio ir degančios ugnies.
- Psichologinės kančios: Jie patirtų vienatvę ir atskirtį nuo šviesos ir gerumo.
Bausmės pragare skirtingose religijose ir mitologijose dažnai rodo tos kultūros vertybes ir moralę. Nors bausmės gali skirtis, bendras motyvas yra tas, kad nusidėjėliai patiria kančias už savo veiksmus – ar tai būtų fizinės, psichologinės ar simbolinės.
