Popiežystė yra viena seniausių ir įtakingiausių institucijų pasaulyje, jungianti dvasinį vadovavimą, moralinį autoritetą ir istorinę atsakomybę. Popiežius, kaip Romos Katalikų Bažnyčios vadovas, laikomas Šventojo Petro, Jėzaus Kristaus apaštalo ir pirmojo Romos vyskupo, įpėdiniu. Šis titulas suteikia jam aukščiausią autoritetą katalikų pasaulyje, apimantį ne tik religinius, bet ir moralinius bei tam tikru mastu politinius klausimus. Per daugiau nei du tūkstančius metų popiežystė patyrė dramatiškų pokyčių, išgyveno šlovingas pergales ir skaudžius skandalus, tačiau išliko kaip vienas ryškiausių krikščionybės simbolių.
Popiežystės šaknys siekia pirmąjį amžių, kai, pagal katalikų tradiciją, Jėzus Kristus pavedė apaštalui Petrui būti „uola“, ant kurios bus pastatyta Jo Bažnyčia (Mt 16:18). Šis biblinis pagrindas tapo popiežystės institucijos pamatu, o Petras laikomas pirmuoju popiežiumi. Nors ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Romos vyskupo vaidmuo buvo labiau vietinis, laikui bėgant jis įgijo visuotinį autoritetą, ypač po Romos imperijos christianizacijos IV a., kai popiežiai tapo ne tik dvasiniais, bet ir politiniais lyderiais.
Popiežius, oficialiai vadinamas „Romos vyskupu“, „Kristaus vietininku“ ir „Apaštalų Sosto įpėdiniu“, turi unikalią padėtį. Jis yra Vatikano miesto-valstybės vadovas, kas suteikia jam pasaulietinę valdžią, ir aukščiausias Bažnyčios mokytojas, atsakingas už tikėjimo doktrinos aiškinimą. Jo sprendimai tikėjimo ir moralės klausimais laikomi neklystančiais (ex cathedra), kaip nustatyta 1870 m. Vatikano I Susirinkime. Ši doktrina, vadinama popiežiaus neklystamumu, yra viena iš labiausiai diskutuojamų katalikų teologijoje, tačiau taikoma tik retkarčiais ir griežtai apibrėžtomis sąlygomis.
Vatikanas
Vatikanas, mažytė 44 hektarų valstybė Romos centre, yra popiežystės administracinis ir simbolinis centras. Įkurtas 1929 m. Laterano sutartimi tarp Šventojo Sosto ir Italijos, Vatikanas yra mažiausia pasaulyje nepriklausoma valstybė, tačiau jo įtaka gerokai pranoksta geografines ribas. Čia esanti Šv. Petro bazilika, pastatyta ant šventojo Petro kapo, yra viena švenčiausių katalikų vietų, o Siksto koplyčia – popiežių rinkimų vieta.
Vatikanas taip pat yra popiežiaus rezidencija, kur jis gyvena paprastai, dažnai atsisakydamas prabangos, kaip, pavyzdžiui, daro popiežius Pranciškus, pasirinkęs gyventi kukliame svečių namelyje, o ne Apaštališkuosiuose rūmuose. Be to, Vatikanas yra didžiulis archyvų ir bibliotekų centras, saugantis neįkainojamus istorinius dokumentus, tokius kaip viduramžių rankraščiai, popiežių bulės ir net senoviniai žemėlapiai.
Popiežystės raida
Per amžius popiežystės vaidmuo kito, atspindėdamas istorinius, politinius ir socialinius pokyčius. Ankstyvaisiais amžiais popiežiai dažnai buvo persekiojami Romos imperijoje, tačiau po krikščionybės legalizavimo (313 m. Milano ediktas) jų įtaka ėmė augti. Viduramžiais popiežystė pasiekė savo galios viršūnę, valdydama ne tik dvasinius, bet ir pasaulietinius reikalus per Popiežiaus Valstybę – teritorijas centriniėje Italijoje.
- Popiežius Inocentas III (1198–1216): Jo pontifikatas laikomas popiežystės politinės galios zenitu. Inocentas III skelbė popiežiaus viršenybę prieš karalius, inicijavo kryžiaus žygius ir įtvirtino Bažnyčios autoritetą per Laterano IV Susirinkimą. Jo sprendimai, tokie kaip Anglijos karaliaus Jono Bežemio ekskomunikacija, parodė, kad popiežius gali paveikti net galingiausius valdovus.
- Avinjono Popiežystė (1309–1377): Šis laikotarpis, vadinamas „Babilonijos nelaisve“, buvo vienas tamsiausių popiežystės istorijoje. Septyni popiežiai gyveno Avinjone, Prancūzijoje, veikiami Prancūzijos karalių. Šis laikotarpis sukėlė didelį pasipiktinimą ir sumažino popiežystės autoritetą, o vėliau sekusi Didžioji schizma (1378–1417), kai vienu metu buvo keli popiežiai, dar labiau susilpnino Bažnyčią.
- Renesanso Popiežiai: XV–XVI a. popiežiai, tokie kaip Julijus II (1503–1513), vadinamas „karių popiežiumi“, ir Aleksandras VI (1492–1503), pagarsėjęs korupcija ir nepotizmu, dažnai labiau rūpinosi politine galia ir menais nei dvasiniais reikalais. Aleksandras VI, Borgia šeimos narys, turėjo vaikų ir buvo įsitraukęs į skandalingas intrigas, kas lėmė Reformacijos pradžią.
XIX a. popiežiai prarado Popiežiaus Valstybę po Italijos suvienijimo (1870), tačiau jų moralinis autoritetas išliko stiprus. XX a. popiežiai, tokie kaip Pijus XII (1939–1958), aktyviai veikė tarptautinėje arenoje, o Jonas Paulius II (1978–2005) tapo globaliu taikos ir žmogaus teisių simboliu.
Konklava
Popiežiaus rinkimai, vadinami konklava (lot. cum clave – „užrakinta raktą“), yra vienas iš labiausiai intriguojančių katalikų Bažnyčios ritualų. Po popiežiaus mirties ar atsistatydinimo kardinolai, jaunesni nei 80 metų, susirenka Siksto koplyčioje, kur vyksta slaptas balsavimas. Procesas yra griežtai reglamentuotas, siekiant užtikrinti slaptumą ir nepriklausomybę.
- Balsavimo Ritualas: Kardinolas, gavęs bent du trečdalius balsų, tampa popiežiumi. Po kiekvieno nesėkmingo balsavimo biuleteniai sudeginami su cheminėmis medžiagomis, kurios sukuria juodus dūmus, signalizuojančius, kad popiežius neišrinktas. Kai popiežius išrenkamas, dūmai tampa balti – tai pasauliui praneša apie naują pontifiką.
- Istorinės Intrigos: Konklavos ne visada buvo sklandžios. Pavyzdžiui, 1268–1271 m. konklava truko beveik trejus metus dėl kardinolų nesutarimų, o vietos gyventojai, pavargę nuo delsimo, net nuėmė rūmų stogą, kad paskatintų sprendimą. Šiandien tokios priemonės nebereikalingos, tačiau politiniai ir ideologiniai konfliktai vis dar daro įtaką rinkimams.
- Pranciškaus Rinkimai (2013): Popiežius Pranciškus, pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos, buvo išrinktas po Benedikto XVI atsistatydinimo – reto įvykio, paskutinio tokio atvejo buvo 1415 m. Jo rinkimai atspindėjo Bažnyčios norą atsinaujinti, pabrėžiant kuklumą ir socialinį teisingumą.
Kontroversijos
Popiežystės istorija neapsiejo be skandalų, kurie dažnai tapo katalikų kritikos objektu ir Reformacijos priežastimi.
- Aleksandras VI ir Borgia Skandalai: Jo pontifikatas yra vienas labiausiai liūdnai pagarsėjusių. Aleksandras VI, turėjęs kelis vaikus, įskaitant Lucrezia ir Cesare Borgia, naudojo savo valdžią politiniams tikslams, įtraukdamas Bažnyčią į korupciją ir intrigas. Jo veiksmai paskatino Martyno Liuterio protestą ir Reformaciją.
- Inkvizicija ir Kryžiaus Žygiai: Popiežiai, tokie kaip Grigalius IX, inicijavo inkviziciją, kuri, nors ir skirta kovoti su erezijomis, dažnai buvo žiauri ir neteisinga. Kryžiaus žygiai, remiami popiežių, taip pat turėjo tamsiąją pusę, įskaitant civilių žudynes ir Konstantinopolio apiplėšimą (1204).
- Pijus XII ir Holokaustas: XX a. popiežius Pijus XII lieka prieštaringa figūra dėl savo tariamo tylėjimo Holokausto metu. Nors jis slapta padėjo gelbėti žydus, kritikai teigia, kad jo viešas neutralitetas buvo nepakankamas. Vatikano archyvų atvėrimas 2020 m. suteikė naujų įžvalgų, tačiau diskusijos tebevyksta.
Šiandien popiežius yra ne tik dvasinis lyderis, bet ir globalus moralinis autoritetas, dažnai pasisakantis apie taiką, skurdą, aplinkosaugą ir žmogaus teises. Popiežius Pranciškus, išrinktas 2013 m., ypač pabrėžia socialinį teisingumą, ragindamas pasaulį spręsti klimato kaitos ir migracijos krizes. Jo enciklika Laudato Si’ (2015) tapo svarbiu dokumentu aplinkosaugos diskusijose, o jo apsilankymai konflikto zonose, pavyzdžiui, Irake (2021), sustiprino jo, kaip taikos ambasadoriaus, įvaizdį.
Popiežius taip pat aktyviai dalyvauja ekumeniniame dialoge, siekdamas suartinti katalikus su kitomis krikščionių konfesijomis ir religijomis. Pavyzdžiui, Pranciškaus susitikimas su musulmonų lyderiu Ahmedu al-Tayebu 2019 m. ir bendras „Žmogaus brolybės“ dokumentas pabrėžė tarpreliginio dialogo svarbą.
Popiežiaus finansai
Popiežius oficialiai negauna algos – visi jo poreikiai, įskaitant gyvenamąją vietą, maistą, transportą ir apsaugą, yra padengiami kaip Šventojo Sosto vadovo. Asmeninis turtas, kurį popiežius turėjo iki išrinkimo, lieka jo nuosavybe, nebent jis pats jo atsisako ar perleidžia. Daugelis popiežių, tokių kaip Jonas Paulius II ar Pranciškus, pasirinko asketišką gyvenimo būdą, aukodami savo turtą labdarai ar Bažnyčiai. Pavyzdžiui, Pranciškus atsisakė prabangių apartamentų ir dažnai renkasi paprastus drabužius, simbolizuodamas kuklumą.
Jei popiežius turėjo pajamų iš knygų ar kitų veiklų, jos dažnai pervedamos į fondus ar testamentu skiriamos konkretiems tikslams. Mirus popiežiui, jo asmeninis turtas nepereina Šventajam Sostui, nebent tai buvo numatyta testamente. Šventojo Sosto finansai, valdomi atskirai, remiasi aukomis, investicijomis ir Vatikano muziejų pajamomis, tačiau šie klausimai kartais kelia diskusijas dėl skaidrumo.
Istorijos
- Popiežius Leonas I ir Atila (452): V a. popiežius Leonas I, vėliau pavadintas Didžiuoju, asmeniškai susitiko su hunų vadu Atila, įtikinėdamas jį nesugriauti Romos. Šis įvykis, apipintas legendomis, pabrėžia popiežystės diplomatinę galią net ankstyvaisiais amžiais.
- Popiežius Formozas ir „Lavono Sinodas“ (897): Vienas keisčiausių popiežystės epizodų įvyko, kai popiežius Steponas VI surengė teismą jau mirusiam popiežiui Formozui. Jo lavonas buvo iškastas, aprengtas popiežiškais rūbais ir teisiamas už tariamus nusikaltimus. Šis makabriškas įvykis atspindi IX–X a. popiežystės politinę anarchiją.
- Benedikto XVI Atsistatydinimas (2013): Benediktas XVI tapo pirmuoju popiežiumi per 600 metų, atsistatydinusiu savo noru, motyvuodamas sveikatos problemomis. Jo sprendimas sukėlė šoką, tačiau atvėrė kelią Pranciškaus pontifikatui, parodydamas, kad popiežystė gali prisitaikyti prie šiuolaikinių iššūkių.
- Popiežių Pranašystės: Viduramžių legenda, priskiriama šv. Malachijui, teigia, kad jis numatė visų popiežių eiliškumą iki pasaulio pabaigos. Dabartinis popiežius Pranciškus, pagal šią pranašystę, galimai yra paskutinis, „Petrus Romanus“. Nors Bažnyčia šią pranašystę laiko apokrifine, ji tebekelia susidomėjimą.
Popiežystė yra istorinis bei kultūrinis fenomenas, formavęs Vakarų civilizaciją daugiau nei du tūkstančius metų. Nuo Petro, paprasto žvejo, iki Pranciškaus, kuklaus jėzuito, popiežiai buvo šventieji, reformatoriai, politikai ir kartais nusidėjėliai. Jų istorija kupina triumfų ir skandalų, tačiau jų moralinis autoritetas ir gebėjimas įkvėpti milijardus išlieka nepalaužiami. Šiandien popiežystė susiduria su naujais iššūkiais – sekuliarizacija, vidinėmis reformomis ir globaliomis krizėmis – tačiau jos misija išlieka ta pati: būti šviesa pasauliui, vedančia link teisingumo, taikos ir tikėjimo.