Ar kada susimąstėte, kaip Katalikų Bažnyčia, globali institucija, koordinuoja savo milžinišką labdaros ir humanitarinės pagalbos veiklą? Kaip užtikrinama, kad pagalba pasiektų kenčiančius žmones žemės drebėjimų, potvynių, karų ar bado ištiktose vietovėse? Daugelį metų už šios gyvybiškai svarbios misijos vairo stovėjo ypatinga Vatikano institucija – Popiežiškoji taryba Cor Unum. Nors jos pavadinimas šiandien jau yra istorinis, jos dvasia ir darbai tebegyvuoja.
Pats pavadinimas Cor Unum yra lotyniškas ir reiškia “Viena Širdis”. Šis vardas nėra atsitiktinis – jis tiesiogiai siejasi su Apaštalų Darbų knygoje aprašyta pirmųjų krikščionių bendruomene: “Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos” (Apd 4,32 – lot. cor unum et anima una). Tai nuoroda į vienybę, bendrystę ir, svarbiausia, į bendrą, iš meilės kylantį rūpestį vieni kitais, ypač tais, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Tad Cor Unum simbolizavo Bažnyčios, kaip vieningos bendruomenės, troškimą dalytis Dievo meile per konkrečius gailestingumo darbus.
Popiežiškoji taryba Cor Unum buvo įsteigta 1971 m. liepos 15 d. popiežiaus Pauliaus VI. Tai buvo laikas po Vatikano II Susirinkimo, kai Bažnyčia aktyviai ieškojo naujų būdų tarnauti pasauliui ir atsiliepti į jo skaudulius. Paulius VI, ypač jautrus socialinio teisingumo ir vystymosi klausimams (kaip matyti iš jo enciklikos “Populorum Progressio”), matė būtinybę sukurti centrinę instituciją, kuri:
- Koordinuotų Katalikų Bažnyčios labdaros ir pagalbos organizacijų veiklą visame pasaulyje.
- Skatintų krikščioniškosios artimo meilės (caritas) dvasią tarp tikinčiųjų.
- Rūpintųsi pagalbos teikimu stichinių nelaimių aukoms.
- Būtų Popiežiaus “rankos ir širdis” ten, kur labiausiai skauda.
Cor Unum nebuvo tiesiogiai didelė pagalbos organizacija, pati vežanti maistą ar statanti palapines (nors tam tikrais atvejais galėjo tai daryti per savo fondus). Jos pagrindinės funkcijos buvo labiau strateginės ir koordinacinės:
- Informacijos centras: Rinko informaciją apie poreikius ir jau teikiamą pagalbą, kad būtų išvengta dubliavimosi ir užtikrintas efektyvumas.
- Koordinatorius: Padėjo derinti įvairių katalikiškų labdaros organizacijų (pvz., nacionalinių Caritas organizacijų, vienuolijų, vyskupijų iniciatyvų) veiksmus. Ji glaudžiai bendradarbiavo su Caritas Internationalis – tarptautine Caritas organizacijų konfederacija.
- Popiežiaus labdaros balsas: Per Cor Unum Šventasis Tėvas galėjo nukreipti pagalbą į konkrečias krizes, parodydamas Bažnyčios solidarumą su kenčiančiaisiais. Popiežius dažnai skirdavo lėšų iš savo asmeninio labdaros fondo būtent per šią tarybą.
- Artimo meilės skatintoja: Rengė konferencijas, leido dokumentus, skatino teologines studijas apie krikščioniškąją labdarą, primindama, kad pagalba kitam yra neatsiejama tikėjimo dalis. Popiežiaus Benedikto XVI enciklika “Deus Caritas Est” (Dievas yra Meilė) ir “Caritas in Veritate” (Meilė Tiesoje) buvo svarbūs gairės Cor Unum veiklai.
- Pagalba nelaimių atveju: Reaguodama į stichines nelaimes, Cor Unum koordinavo pirmąją pagalbą ir ilgalaikio atstatymo projektus.
Laikui bėgant, Vatikano kurijos struktūra yra periodiškai peržiūrima ir reformuojama, siekiant didesnio efektyvumo ir geresnio atsako į laikmečio iššūkius. 2017 m. sausio 1 d. popiežiaus Pranciškaus sprendimu Popiežiškoji taryba Cor Unum buvo panaikinta, o jos funkcijos integruotos į naujai įsteigtą daug didesnę instituciją – Tarnystės integraliai žmogaus pažangai dikasteriją.
Ši naujoji dikasterija apjungė kelių buvusių popiežiškųjų tarybų (įskaitant Teisingumo ir taikos, Migrantų ir keliaujančiųjų, Sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados) kompetencijas. Tikslas – holistiškesnis požiūris į žmogaus vystymąsi, apimantis teisingumą, taiką, aplinkosaugą, sveikatą ir, žinoma, labdarą.
Nors Popiežiškoji taryba Cor Unum kaip atskiras juridinis vienetas nebeegzistuoja, jos nuveikti darbai ir puoselėta “vienos širdies” dvasia yra nepaprastai svarbūs. Jos palikimas – tai:
- Sustiprintas katalikiškų labdaros organizacijų tinklas.
- Gilesnis supratimas apie krikščioniškosios artimo meilės teologiją ir praktiką.
- Milijonai žmonių, sulaukusių pagalbos sunkiausiais gyvenimo momentais.
- Principas, kad Bažnyčios misija neatsiejama nuo konkrečių meilės darbų.
Šiandien Tarnystės integraliai žmogaus pažangai dikasterija tęsia Cor Unum pradėtus darbus, liudydama pasauliui, kad Bažnyčios širdis tebeplaka už kiekvieną kenčiantį žmogų. Cor Unum istorija primena mums, kad tikra meilė niekada nebūna abstrakti – ji visada ieško būdų pasireikšti konkrečia pagalba, rūpesčiu ir solidarumu. Ir nors institucijos keičiasi, šis “vienos širdies” kvietimas išlieka amžinai aktualus.