Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba – tai Katalikų Bažnyčios institucija, įkurta siekiant skatinti dialogą, bendradarbiavimą ir susitaikymą tarp skirtingų krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių. Ji buvo įsteigta 1960 m. popiežiaus Jono XXIII, ruošiantis Antrajam Vatikano Susirinkimui, kuriame ekumenizmas pirmą kartą tapo aiškiai iškeltas kaip vienas iš Bažnyčios prioritetų. Tai reiškia, kad Katalikų Bažnyčia suvokė – Kristaus paliepimas „kad visi būtų viena“ (Jn 17,21) – nėra graži svajonė, o pašaukimas, įpareigojantis veikti.
Ši taryba nėra tik simbolinė – tai aktyvi institucija, kuri vysto teologinį dialogą su ortodoksų, protestantų, anglikonų ir kitomis krikščionių bendruomenėmis, rengia bendrus pareiškimus, tyrimus, susitikimus, ekumeninius tekstus, taip pat kuruoja Maldos už krikščionių vienybę savaitę, kuri kasmet švenčiama viso pasaulio Bažnyčiose. Taryba taip pat palaiko santykius su Pasaulio Bažnyčių taryba, Grandchamp, Taizé ir kitomis tarptautinėmis krikščionių bendruomenėmis.
Vienas svarbiausių jos darbų – padėti abipusiam supratimui ir pagarbai. Tai reiškia, kad net esant teologiniams nesutarimams, siekiama ne konkuruoti, o kalbėtis, ieškoti to, kas jungia, o ne vien išryškinti tai, kas skiria. Dažnai rengiami bendri dokumentai apie krikštą, Eucharistiją, Bažnyčios prigimtį, kuriuose atskleidžiamos tiek sutampančios, tiek skirtingos pozicijos, bet be kaltinimų – su troškimu suprasti.
Taryba skatina bendrą maldą ir liudijimą pasaulyje, ypač ten, kur krikščionys yra mažuma ar persekiojami. Ji siekia, kad krikščionys nebūtų vieni kitiems barjeras, o vienas kitam dvasinis palaikymas, net jei dar ne visiškai vieningi Eucharistijoje ar mokyme.
Katalikų Bažnyčia per šią tarybą neatsisako savo doktrinos, bet nori būti atvira, klausyti, kalbėtis, eiti kartu. Popiežius Pranciškus dažnai kartoja, kad vienybė neateis per spaudimą ar kompromisą, o per draugystę, maldą ir tiesos ieškojimą su meile.
Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba – tai ne institucinis formalumas, o gyvas Bažnyčios kvėpavimas, siekiantis, kad skilusi krikščionybė ne užsidarytų kiekviena savo bokštelyje, bet pradėtų kelionę atgal – ne į praeitį, bet į tą širdies vietą, kur viskas prasidėjo nuo bendro stalo su Kristumi.