Pintiniai žmonės (angliškai Wicker Man, prancūziškai homme d’osier arba homme en osier, vokiškai dažnai Weidenmann arba Korbmann, olandiškai rijshouten pop) – tai didžiulės, žmogaus pavidalo figūros, nupintos iš gluosnio (arba kitų lanksčių šakelių) vytelių. Pagal senovės rašytojus, keltų druidai jas naudojo žmonių (ir kartais gyvulių) aukoms: viduje uždarydavo gyvus žmones, o paskui visą konstrukciją padegdavo.
Iš kur žinome?
Pagrindinis ir seniausias aprašymas – Julijaus Cezario Galų karo užrašai (Commentarii de Bello Gallico, VI knyga, 16 skyrius, parašyta apie 50 m. pr. Kr.). Cezaris rašo maždaug taip:
„Kai kurie stato milžiniškas figūras, kurių galūnės nupintos iš gluosnio vytelių, pripildo jas gyvų žmonių, o tada padega – ir žmonės žūsta, apgaubti liepsnų. Jie mano, kad dievams mieliau aukoti vagis, plėšikus ir kitus nusikaltėlius, bet kai tokių trūksta – aukoja ir nekaltuosius.“
Cezaris pabrėžia, kad galai tikėjo: norint išsaugoti žmogaus gyvybę (pvz., ligos ar karo metu), reikia atiduoti kitą žmogaus gyvybę. Druidai atlikdavo šias aukas.
Šiek tiek vėliau graikų geografas Strabonas (Geografija) rašo panašiai: keltai darydavo didžiulę šiaudų ir medžio figūrą, į ją dėdavo galvijus, įvairius žvėris ir žmones, o tada viską sudegindavo. Jis priduria, kad pelenai, tikėta, padėdavo geresniam derliui.
Diodoras Sicilietis mini didžiulius laužus, kuriuose degindavo žmones ir gyvulius kartu su pirmosiomis derliaus atnašomis, bet konkrečios „pintinės“ figūros neaprašo.
Dauguma šių aprašymų greičiausiai remiasi ankstesnio graikų istoriko Poseidonijo (II–I a. pr. Kr.) prarastais veikalais.
Ar tai tikra istorija?
Istorikai šiandien žiūri atsargiai. Cezaris rašė karo metu ir turėjo intereso parodyti galus kaip žiaurius „barbarus“, kad pateisintų užkariavimą. Nėra jokio archeologinio radinio – nei didžiulių sudegintų pintinių konstrukcijų, nei aiškių pėdsakų, kad tokios figūros buvo naudojamos.
Vis dėlto žmonių aukos tarp keltų greičiausiai egzistavo, tik kitokiomis formomis. Prancūzijoje rastose šventyklose (pvz., Gournay-sur-Aronde, Ribemont-sur-Ancre) rasta šimtai žmonių kaulų, kartais be galvų, ginklų ir ritualinių objektų. Britų salose žinomi „pelkių kūnai“ (Lindow Man ir pan.) – žmonės, kurie, panašu, buvo rituališkai nužudyti ir įmesti į pelkes. Tai ne „pintiniai žmonės“, bet rodo, kad žmonių aukos buvo praktikuojamos.
Lucano poemoje Pharsalia ir vėlesniuose komentaruose minima, kad dievui Taranui aukos būdavo deginamos tuščiaviduriuose medžio induose – kai kurie tyrėjai tai sieja su panašia idėja.
Kaip atrodė ir kaip veikė?
Pagal aprašymus, figūra buvo milžiniška, žmogaus pavidalo, nupinta iš gluosnio vytelių (lotyniškai viminibus – iš vytelių). Į jos „galūnes“ ir kūną sudėdavo gyvus žmones (pageidautina nusikaltėlius, bet prireikus – ir nekaltus). Tada padegdavo. Žmonės žūdavo ugnyje.
Šiuolaikiniuose festivaliuose ir neopagonių apeigose kartais degina panašias (tuščias) figūras – kaip simbolį, be jokių aukų. Garsiausias kultūrinis atspindys – 1973 m. britų filmas The Wicker Man, kuriame būtent tokia konstrukcija tampa kulminacija.
Filmai apie tai
Yra net garsus meninis filmas šia tema. 1973 metais pasirodė britų siaubo filmas „The Wicker Man“ (lietuviškai kartais vadinamas „Pintinis žmogus“ arba „Žmogus iš vytelių“). Jame policininkas atvyksta į atokią Škotijos salą ieškoti dingusios mergaitės ir pamažu sužino, kad salos gyventojai praktikuoja seną pagonišką religiją. Filmo kulminacijoje pagrindinis herojus įkalinamas milžiniškoje pintinėje žmogaus figūroje ir sudeginamas kaip auka. Šis filmas tapo kultiniu, o 2006 metais buvo sukurtas amerikietiškas perdirbinys su Nicolas Cage’u pagrindiniame vaidmenyje. Būtent dėl šių filmų „pintinis žmogus“ šiandien daugeliui yra žinomas ne tik kaip istorinis aprašymas, bet ir kaip galingas siaubo kultūros simbolis.