Patriarchatas yra socialinė, kultūrinė ir religinė sistema, kurioje pagrindinė valdžia, paveldėjimas ir autoritetas sutelkti vyrų rankose, o tėvo linija tampa giminės, šeimos ir politinės tvarkos ašimi. Ši struktūra grindžiama prielaida, kad vyriškasis principas yra natūraliai aukštesnis, todėl jam priklauso sprendimų priėmimas, religinė galia ir visuomenės kontrolė. Patriarchatas nėra vien tik šeimos modelis — tai visą kultūrą formuojanti pasaulėžiūra, kuri apibrėžia, kas turi teisę valdyti, kas turi teisę kalbėti Dievo vardu, kas gali paveldėti žemę, o kas turi paklusti.
Patriarchato ištakos siekia ankstyvąsias žemdirbių visuomenes, kai karo, žemės nuosavybės ir gyvulių kontrolė tapo pagrindiniais išlikimo veiksniais. Šiose sąlygose fizinė jėga, karinė organizacija ir turto kaupimas suteikė vyrams pranašumą, kuris ilgainiui virto socialine norma. Tačiau patriarchatas neatsirado vien dėl ekonomikos — jį įtvirtino religija. Senosiose kultūrose, kuriose anksčiau dominavo moteriškasis dieviškumas, palaipsniui įsigalėjo vyriškieji dievai, karo ir valdžios simboliai. Dievas Tėvas pakeitė Deivę Motiną, o dangaus valdovas užėmė žemės ir gyvybės deivės vietą. Šis religinis poslinkis buvo esminis: jis suteikė vyrų valdžiai sakralinį pagrindą, padarydamas ją ne tik socialine, bet ir „dieviškai nustatyta“.
Patriarchato esmė yra hierarchija. Vyras laikomas šeimos galva, moteris — jam pavaldžia, o vaikai — jo nuosavybe. Paveldėjimas eina per tėvo liniją, o moters ryšys su gimine tampa antraeilis. Ši struktūra sukuria aiškią vertybių sistemą: vyras yra valdovas, gynėjas, teisėjas ir religinis tarpininkas, o moteris — globėja, namų saugotoja ir reprodukcinė figūra. Patriarchatas taip pat formuoja teisinę sistemą: daugelyje istorinių kultūrų moteris negalėjo paveldėti žemės, liudyti teisme, savarankiškai sudaryti sutarčių ar pasirinkti sutuoktinio. Jos statusas buvo apibrėžiamas per vyrą — tėvą, vyrą arba sūnų.
Religija patriarchate atlieka ypatingą vaidmenį. Judaizme, krikščionybėje ir islame Dievas dažniausiai vaizduojamas kaip vyras, o religinė valdžia perduodama per vyriškąją liniją. Pranašai, apaštalai, kunigai ir dvasiniai vadovai yra vyrai, o moters vaidmuo religijoje dažnai ribojamas iki paklusnumo ir tarnystės. Šventraščiai, sukurti patriarchalinėje kultūroje, įtvirtina moters pavaldumą kaip dievišką tvarką: nuo Ievos kaltės mito iki Pauliaus laiškų, kuriuose moteriai draudžiama mokyti ar vadovauti. Tokiu būdu patriarchatas tampa ne tik socialine, bet ir teologine sistema, kurioje moters padėtis pateikiama kaip natūrali ir nekintanti.
Patriarchatas taip pat formuoja seksualinę moralę. Vyrui leidžiama daugiau, moteriai — mažiau; vyro neištikimybė dažnai toleruojama, o moters — smerkiama. Moterų kūnas tampa kontroliuojamas per įstatymus, religinius draudimus ir socialines normas. Tai matyti nuo senovės Artimųjų Rytų teisynų iki modernių religinių bendruomenių, kuriose moters apranga, elgesys ir net balsas laikomi pavojingais ar gėdingais.
Tačiau patriarchatas nėra vienalytis. Jis gali būti griežtas, militaristinis ir represyvus, kaip kai kuriose senovės imperijose, arba švelnesnis, labiau simbolinis, kaip kai kuriose šiuolaikinėse visuomenėse. Tačiau jo esmė išlieka ta pati: vyras yra centrinė figūra, o moteris — periferinė. Net moderniose valstybėse patriarchato struktūros išlieka politikoje, ekonomikoje, religijoje ir kultūroje: vyrų dominuojančios valdžios institucijos, vyrų kontroliuojamos religinės hierarchijos, vyrų kuriamos teisės, kurios reguliuoja moters kūną ir gyvenimą.
Palyginus su matriarchatu, patriarchatas remiasi visiškai kitokia logika. Matriarchatas turi centrinę figūrą motiną, o socialinė tvarka grindžiama giminės ryšiu, bendruomeniškumu ir moteriškojo principo simbolika. Patriarchate centras yra tėvas, o tvarka grindžiama hierarchija, kontrole ir vyriškojo autoriteto sakralizavimu. Tai nėra vienas kito veidrodžiai — tai dvi skirtingos pasaulėžiūros, kurių viena remiasi ryšiu, kita — valdžia.
Patriarchatas išliko todėl, kad jis sugebėjo įsitvirtinti visose kultūros srityse: religijoje, teisėje, ekonomikoje, šeimoje ir net kalboje. Jis tapo nematoma norma, kurią daugelis priima kaip savaime suprantamą. Tačiau istorija rodo, kad patriarchatas nėra nei natūralus, nei amžinas — tai kultūrinė konstrukcija, atsiradusi tam tikromis sąlygomis ir galinti kisti, kaip kito daugybė kitų socialinių sistemų.