Žodis Paruzija (gr. παρουσία – „atėjimas“, „buvimas šalia“, „apsilankymas“) krikščionių teologijoje žymi didingą ir laukiamą antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą. Ši sąvoka, kilusi iš antikinės graikų kalbos tradicijos, kur ji reiškė svarbaus asmens, pavyzdžiui, imperatoriaus ar karaliaus, oficialų vizitą į miestą, Naujajame Testamente įgavo gilią religinę prasmę. Ji kalba ne apie bet kokį atėjimą, o apie galutinį, pergalingą Kristaus sugrįžimą šlovėje, kad įgyvendintų Dievo Karalystę ir užbaigtų išganymo istoriją.
Paruzija yra viena kertinių krikščioniškosios eschatologijos (mokslo apie paskutiniuosius dalykus) sąvokų. Ji apima kur kas daugiau nei vien tik fizinį Jėzaus sugrįžimą. Su Paruzija neatsiejamai susiję tokie esminiai tikėjimo įvykiai kaip:
- Visuotinis Teismas: Kristus ateis kaip Teisėjas, kuris atskleis kiekvieno žmogaus gyvenimo tiesą ir įvykdys teisingumą.
- Mirusiųjų Prisikėlimas: Visi mirusieji bus prikelti naujam, nemirtingam gyvenimui.
- Pasaulio Perkeitimas: Dabartinis pasaulis, paženklintas nuodėmės ir kančios, bus perkeistas į „naują dangų ir naują žemę“, kur nebebus blogio, ašarų ir mirties.
Ši idėja yra pačioje krikščioniškos vilties šerdyje. Ji teigia, kad blogis, neteisybė, kančia ir pati mirtis neturės paskutinio žodžio. Dievo meilė ir teisingumas galiausiai triumfuos, o visa kūrinija bus atnaujinta Kristuje. Paruzija – tai pažadas apie galutinį Dievo plano išsipildymą.
Nors pats žodis Paruzija Naujajame Testamente nėra itin dažnas (pavyzdžiui, Mt 24, 3; 1 Kor 15, 23; 1 Tes 2, 19; Jok 5, 7-8; 2 Pt 1, 16), jo reikšmė ir lūkestis persmelkia daugelį tekstų. Jėzus pats kalbėjo apie savo sugrįžimą šlovėje:
- „Tada danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, ir visos žemės gentys ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove“ (Mt 24, 30).
- Apaštalas Paulius guodė Tesalonikiečių bendruomenę, rašydamas apie Kristaus atėjimą ir mirusiųjų prisikėlimą: „Pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels mirusieji Kristuje“ (1 Tes 4, 16).
- Apreiškimo Jonui knyga vaizdingai aprašo Kristaus sugrįžimą kaip pergalingą Kovotoją prieš blogio jėgas, po kurio seks tūkstantmetė Karalystė ir galiausiai – naujosios Jeruzalės nusileidimas iš dangaus (Apr 19-22 sk.).
Pirmieji krikščionys gyveno su intensyviu ir artimu Paruzijos lūkesčiu. Daugelis tikėjo, kad Kristus sugrįš dar jiems gyviems esant. Apaštalas Paulius savo laiškuose ne kartą liečia šią temą, ragindamas budėti ir būti pasirengusiems. Pavyzdžiui, Laiške Tesalonikiečiams jis ramina tuos, kurie nerimauja dėl jau mirusių bendruomenės narių, patikindamas, kad jie taip pat dalyvaus Kristaus atėjimo šlovėje (1 Tes 4, 13-18).
Laikui bėgant, kai Paruzija „nedelsiant“ neįvyko, Bažnyčia turėjo permąstyti šį laukimą. Pradėta labiau akcentuoti Dievo laiko ir žmogiškojo laiko skirtumą bei kantraus, ištvermingo tikėjimo svarbą. Jėzaus palyginimai apie budrumą (pvz., apie dešimt mergaičių ar ištikimą tarną) tapo dar aktualesni.
Praėjus dviem tūkstantmečiams, kritikai dažnai klausia: jei Jėzus žadėjo grįžti „greitai“ (plg. Apr 22, 20: „Taip, aš veikiai ateinu!“), kodėl Jo vis dar nėra? Ar Paruzijos idėja nėra tiesiog naivus lūkestis arba psichologinis mechanizmas, padedantis žmonėms susitaikyti su pasaulio netobulumu ir išlaikyti viltį?
Krikščioniškas atsakas į šią kritiką remiasi keliais aspektais:
- Dievo laiko slėpinys: Kaip minėta, Dievo laiko suvokimas pranoksta žmogiškąjį. „Greitai“ Dievo akimis gali reikšti visai ką kita nei mūsų supratimu.
- Gailestingumo laikas: Bažnyčios Tėvai dažnai aiškino, kad Dievas delsia dėl savo gailestingumo, suteikdamas daugiau laiko žmonijai atsiversti.
- Ne pasyvus, o aktyvus laukimas: Krikščioniškas Paruzijos laukimas nėra pasyvus sėdėjimas sudėjus rankas. Jėzus ragino budėti, o tai reiškia gyventi pagal Jo mokymą, skleisti Evangeliją ir aktyviai dalyvauti pasaulio perkeitime čia ir dabar.
- Paruzijos netikėtumas: Jėzus pabrėžė, kad Jo atėjimas bus netikėtas, kaip „vagis naktį“ arba „žaibas“ (Mt 24, 27. 43-44). Tai reiškia, kad bandymai apskaičiuoti datas yra bergždi; svarbiau yra nuolatinis pasirengimas.
Paruzijos idėja nėra vien tik bauginantis apokaliptinis scenarijus apie pasaulio pabaigą. Pirmiausia, tai yra galinga vilties žinia – pažadas, kad meilė, teisingumas ir gyvybė nugalės blogį, neteisybę ir mirtį. Ar tai bus tiesioginė, fizinė Jėzaus manifestacija, ar labiau simbolinė tiesa apie Dievo Karalystės galutinį įsitvirtinimą, priklauso nuo asmeninio tikėjimo ir teologinių interpretacijų.
Tačiau viena aišku: krikščionių viltis į antrąjį Kristaus atėjimą per amžius buvo ne pasyvaus laukimo ar pabėgimo nuo pasaulio šaltinis, o galingas impulsas aktyviai mylėti, siekti teisingumo, rodyti gailestingumą ir gyventi prasmingą gyvenimą jau dabar. Paruzijos lūkestis kviečia kiekvieną krikščionį gyventi atsakingai, suvokiant, kad kiekvienas veiksmas turi amžinąją perspektyvą, ir nuolat klausti savęs: „Kaip aš šiandien prisidedu prie Dievo Karalystės artėjimo?“