Opiumas liaudžiai frazė yra viena dažniausiai cituojamų, bet kartu ir labiausiai supaprastinamų visoje Vakarų filosofijos istorijoje. Kai 1844 metais jaunas vokiečių mąstytojas Karlas Marksas (Karl Marx) Paryžiuje rašė įvadą savo darbui „Hegelio teisės filosofijos kritikos įvadas“ (Zur Kritik der Hegelschen Rechtsphilosophie. Einleitung), jis nesiekė tiesiog įžeisti tikinčiųjų. Jis bandė diagnozuoti visuomenės ligą.
Marksas tuo metu gyveno tremtyje Paryžiuje, bendradarbiavo leidinyje Deutsch-Französische Jahrbücher. Jį stipriai veikė kitas vokiečių filosofas Ludwigas Feuerbachas, kuris teigė, kad Dievas yra tik žmogaus geriausių savybių projekcija į dangų. Marksas žengė žingsnį toliau – jis paklausė: kodėl žmogui apskritai reikia tos projekcijos?
Atsakymas slypėjo pramoninės revoliucijos purve. Darbininkai dirbo po 14–16 valandų per parą, gyveno lūšnose ir neturėjo jokios vilties socialiniam mobilumui. Būtent šiame fone atsirado sakinys, kurį Marksas nusprendė palikti istorijai:
„Religija yra prispausto kūrinio atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, lygiai kaip ji yra bedvasės būklės dvasia. Ji yra opiumas liaudžiai.“
Opiumas kaip vaistas, o ne nusikaltimas
Svarbiausia klaida, kurią daro šiuolaikinis skaitytojas, yra „opiumo“ reikšmės interpretacija. XIX a. viduryje opiumas (dažniausiai vartotas kaip laudanumas) nebuvo laikomas pogrindiniu narkomanų malonumu. Tai buvo pagrindinis nuskausminamasis vaistas, kurį gydytojai skirdavo nuo visko – nuo dantų skausmo iki choleros. Jis buvo pigus, prieinamas vargšams ir vienintelis dalykas, leidęs ištverti fizinį agonijos pojūtį.
Marksas religiją lygino su opiumu ne todėl, kad ji „nuodija“, o todėl, kad ji malšina skausmą. Jo logika buvo tokia:
- Skausmo šaltinis: Žmogus kenčia ne dėl religijos, o dėl materialaus skurdo ir išnaudojimo.
- Religijos funkcija: Ji suteikia dvasinę anesteziją. Pažadas apie „atpildą danguje“ padeda ištverti pragarą gamykloje.
- Šalutinis poveikis: Kaip ir opiumas, religija sukelia snaudulį. Ji neleidžia žmogui sukilti ir pašalinti paties skausmo šaltinio (kapitalizmo), nes jis tampa priklausomas nuo dvasinės paguodos.
Priespaudos įrankis: Valdovų ir dvasininkų aljansas
Marksas ir jo bendražygis Frydrichas Engelsas (Friedrich Engels) pastebėjo, kad ši „anestezija“ yra itin paranki valdančiajai klasei. Jei darbininkas tiki, kad jo skurdas yra „Dievo valia“ ar „išbandymas“, jis nereikalaus didesnio atlyginimo čia ir dabar.
Engelsas vėliau analizavo, kaip oficialios bažnytinės struktūros istoriškai tapo valstybės dalimi. Buvo nuspręsta, kad religinė ideologija veikia kaip širma: ji paverčia socialinę nelygybę „šventa tvarka“. Marksas teigė, kad kritikuoti religiją reikia tik tam, kad žmogus nusiviltų iliuzijomis ir pradėtų mąstyti bei veikti kaip žmogus, kuris atgavo protą.
Sprendimas: Ne uždrausti, o padaryti nereikalingą
Marksas niekada nesiūlė tiesiog „atimti opiumo“ iš ligonio. Tai būtų žiauru. Jo vizija buvo kitokia: reikia pakeisti pasaulį taip, kad opiumo nebereikėtų.
Jo nuomone, religija išnyks pati savaime, kai bus sukurta teisinga visuomenė. Jei pasaulis nebebus „beširdis“, jam nebereikės „beširdžio pasaulio širdies“. Jei žmogus jausis orus ir laimingas žemėje, jam nebereikės projektuoti laimės į anapusinį pasaulį. Tai buvo radikalus posūkis: kova už ateizmą Marksui buvo kova už orų žmogaus gyvenimą.
Citatos
Karlas Marksas, „Hegelio teisės filosofijos kritikos įvadas“ (1844)
(Zur Kritik der Hegelschen Rechtsphilosophie. Einleitung)
„Religinė kančia yra kartu ir tikrosios kančios išraiška, ir protestas prieš tikrąją kančią. Religija yra prispausto kūrinio atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, lygiai kaip ji yra bedvasės būklės dvasia. Ji yra opiumas liaudžiai.
Panaikinti religiją kaip iliuzinę liaudies laimę reiškia reikalauti jos tikrosios laimės. Reikalavimas atsisakyti iliuzijų apie savo būklę yra reikalavimas atsisakyti tokios būklės, kuriai reikia iliuzijų. Tad religijos kritika užuomazgoje yra ašarų pakalnės, kurios šventas spindesys yra religija, kritika.
Kritika nuplėšė nuo grandinės įsivaizduojamas gėles ne tam, kad žmogus nešiotų grandinę be paguodos ir fantazijos, o tam, kad jis tą grandinę numestų ir nuskintų gyvą gėlę. Religijos kritika išsklaido žmogaus iliuzijas tam, kad jis mąstytų, veiktų ir kurtų savo tikrovę kaip žmogus, atsikratęs iliuzijų ir atgavęs protą, kad jis suktųsi aplink save patį, o kartu ir aplink savo tikrąją saulę. Religija yra tik iliuzinė saulė, kuri sukasi aplink žmogų tol, kol jis nesisuka aplink save patį.“
Frydrichas Engelsas, „Krikščionybės kilmės istorijai“ (1894)
(Zur Geschichte des Urchristentums)
Čia Engelsas, jau būdamas vyresnio amžiaus, rašė apie tai, kaip krikščionybė iš pradžių buvo vargšų judėjimas. Tai papildo „opiumo“ idėją istoriniu priespaudos analizės kampu:
„Krikščionybė iš pradžių buvo pavergtųjų judėjimas: ji atsirado kaip vergų ir išlaisvintųjų, beturtų ir visų teisių netekusių, Romos pajungtų ar išblaškytų tautų religija. Tiek krikščionybė, tiek darbininkų socializmas skelbia būsimą išsigelbėjimą iš vergovės ir skurdo; krikščionybė šio išsigelbėjimo ieško anapusiniame gyvenime po mirties, danguje, o socializmas – šiame pasaulyje, per visuomenės pertvarkymą.“
Krikščionybės socialinių principų kritika (1847 m.)
Tai bene agresyviausias K. Markso tekstas religijos tema. Jis pasirodė Kelne leidžiamame laikraštyje „Rheinischer Beobachter“ (Reino stebėtojas) 1847 m. rugsėjo 12 d. Marksas čia polemizuoja su dvasininku, teigiančiu, kad krikščionybė gali išspręsti socialines problemas.
Karlas Marksas, „Komunizmas laikraštyje ’Rheinischer Beobachter’“:
„Krikščionybės socialiniai principai pateisino antikinę vergovę, jie šlovino viduramžių baudžiavą ir, prireikus, jie taip pat geba ginti proletariato priespaudą, nors ir su kiek nuliūdusiu veidu.
Krikščionybės socialiniai principai skelbia būtinybę egzistuoti valdančiajai ir pavergtai klasei, o pastarajai jie turi tik nuolankų pageidavimą – kad pirmoji jai būtų labdaringa. […] Krikščionybės socialiniai principai skelbia visų piktadarybių išpirkimą danguje ir tuo pačiu pateisina tų piktadarybių tęstinumą žemėje. Krikščionybės socialiniai principai skelbia, kad visi engėjų veiksmai prieš engiamuosius yra arba teisinga bausmė už prigimtinę nuodėmę, arba išbandymai, kuriuos Viešpats savo begaline išmintimi skiria savo išganytiesiems.
Krikščionybės socialiniai principai skelbia bailumą, savęs paniekinimą, nusižeminimą, nuolankumą, klusnumą – žodžiu, visas niekšybiškas savybes; tačiau proletariatui, kuris nesileidžia traktuojamas kaip niekšybė, drąsa, pasitikėjimas savimi, pasididžiavimas ir nepriklausomybės jausmas yra kur kas svarbesni už duoną.“
Bažnyčia kaip feodalinis priespaudos centras (1850 m.)
F. Engelsas savo darbe „Valstiečių karas Vokietijoje“ (Der deutsche Bauernkrieg), rašytame Londone 1850 m., analizuoja XVI a. įvykius. Čia jis parodo religiją ne kaip idėją, o kaip materialią ekonominę jėgą, kuri tiesiogiai išnaudojo žmones.
Frydrichas Engelsas, „Valstiečių karas Vokietijoje“:
„Bažnyčia buvo didžiausias feodalinės sistemos centras ir ramstis. Ji pati buvo stambiausias feodalinis žemvaldys – jai priklausė trečdalis visos žemės krikščioniškajame pasaulyje. Todėl kova prieš feodalizmą neišvengiamai virto kova prieš Bažnyčią. […]
Katalikų dvasininkija hierarchiškai organizuota; ji suteikė dvasinį pašventinimą visai feodalinei valstybės santvarkai. Bažnyčia buvo dogmatiškai įtvirtinusi feodalinę nelygybę kaip dieviškąją tvarką. Norint užsipulti feodalizmą, reikėjo nuo jo nuplėšti šį šventumo aureolę.“
Religija kaip valstybės saugiklis (1844 m.)
Grįžkime prie Markso straipsnio „Apie žydų klausimą“ (Zur Judenfrage), publikuoto 1844 m. Čia jis analizuoja, kaip valstybė naudoja religiją savo netobulumui paslėpti. Tai buvo atsakas kitam filosofui Bruno Baueriui, kuris teigė, kad Prūsijos žydai galės gauti politines teises tik tada, kai patys atsisakys judaizmo, o valstybė atsisakys krikščionybės.
Karlas Marksas, „Apie žydų klausimą“:
„Religija yra žmogaus yda, nes ji yra valstybės yda. Mes nebeteigiame, kad religinis pilietis yra ribotas dėl savo religijos; mes sakome, kad jis yra religingas, nes jo valstybė yra ribota. Mes nebesakome, kad religija yra valstybės ribotumo priežastis, o sakome, kad ji yra jo pasekmė. […]
Valstybė, kuri dar yra religinga valstybė, nėra tikra valstybė, bet tik religinis valstybės pavidalas. […] Religija čia tampa tik dvasine širma, saugančia valstybę nuo jos pačios prieštaravimų.“