Graikiškai Nous yra žodis, kuris reiškia „protas“, tačiau ne paprasta žmogišką racionalumą, o dieviškąją sąmonę, pirminę mąstančiąją būtybę. Tai ne mintis, o mąstymo šaltinis. Ne pažinimas, o pažinimo šviesa.
Antikinėje filosofijoje „Nous“ atsirado kaip viena svarbiausių sąvokų, apibūdinančių tai, kas yra tarp Dievo ir pasaulio – tarpinė tikrovė, kuri sujungia amžinybę su laiku, dvasinį su materiališkuoju. Platonas ir vėliau Plotinas kalbėjo apie „Nous“ kaip apie pirmąją Dievo emanaciją – tarsi Dievo „mintį“, kuri pažįsta pati save, ir būtent todėl gimsta pasaulio tvarka.
Nous pagal Plotiną
Plotinas, vienas svarbiausių neoplatonizmo mąstytojų, mokė, kad Viena (absoliuti dieviška būtybė) yra už visko – net už mąstymo. Tačiau iš Vienio kyla Nous – dieviškas Protas, kuris apmąsto Vienį ir jį išreiškia. Iš Nous kyla pasaulio siela, o galiausiai – visa, kas matoma.
Nous nėra Dievas Tėvas krikščioniškoje prasme, bet jis turi keistą giminystę su tuo, ką Evangelija vadina Logosu – Dievo Žodžiu, kuris „buvo pradžioje“ (Jn 1,1). Ir Logos, ir Nous – tai dieviškoji šviesa, tvarka, prasmingumas, kuris įsiterpia tarp beribio Dievo slėpinio ir mūsų pasaulio.
Nous šiandien
Ką reiškia „Nous“ šiandienos žmogui, kuris nori melstis, ieškoti, galbūt tiesiog būti?
Nous – tai tavo viduje esanti Dievo žvilgsnio kibirkštis. Kai tu tyli ir išgirsti kažką giliau nei mintys – tai gali būti Nous. Kai žiūri į žmogų ir jauti, kad jame yra daugiau nei akys, daugiau nei kūnas – tai žvelgia Nous. Kai meldiesi ne žodžiais, o buvimu – tu įeini į dievišką mąstymą, į vidinę šviesą.
Krikščionių mąstytojai (ypač rytų teologai, kaip Maksimas Išpažinėjas) Nous tapatino su „širdies protu“ – giliausia sielos dalimi, kuri pažįsta Dievą ne per logiką, bet per buvimą. Šventasis Siluanas Atonietis rašė, kad tikras pažinimas ateina ne iš skaitymo, o kai „Dievas paliudija širdžiai“ – tai ir yra Nous veikla.
Kai sakome: „Viešpatie, nušviesk mano mintis“ – mes meldžiame, kad mūsų sąmonėje apsigyventų Nous. Ne paviršinis žinojimas, o gilus, šviesus buvimas Dievo akivaizdoje.
Nous nėra filosofų privilegija. Tai Dievo dalis mumyse – per kurią mes ieškome, pažįstame ir ilgiuojamės. Gal todėl Bažnyčios Tėvai sakė, kad atgimimas vyksta tada, kai žmogaus Nous susijungia su širdimi – kai protas nustoja teisęs, ir ima mylėti.