Nostalgija – tarsi švelnus, bet skaudus širdies dūžis, kai prisiminimai apie praeitį sukelia ilgesį, sumišusį su džiaugsmu ir liūdesiu. Tai būsena, kai žmogus trokšta grįžti į buvusius laikus, vietas ar jausmus, kurie atrodo nepasiekiami.
Žodis „nostalgija“ kilęs iš graikų kalbos: nostos („grįžimas namo“) ir algia („skausmas“), taigi pažodžiui reiškia „skausmą dėl grįžimo namo“. Terminas buvo sukurtas XVII a. šveicarų gydytojo Johanneso Hoferio, aprašant kareivių, toli nuo namų, jaučiamą stiprų ilgesį, kuris kartais sukeldavo fizinius simptomus, tokius kaip silpnumas ar nemiga. Iš pradžių nostalgija buvo laikoma medicinine būsena, tačiau XIX a. ji tapo emocine ir kultūrine sąvoka, apibūdinančia ilgesį praeičiai – vaikystei, prarastoms vietoms ar net idealizuotai praeities epochai.
Lietuvių kalboje „nostalgija“ apibūdina saldžiai skausmingą ilgesį, kai žmogus prisimena praeities akimirkas, kurios atrodo gražesnės nei dabartis. Skirtingai nei melancholija, kuri dažnai neturi aiškaus objekto, nostalgija yra nukreipta į konkrečius prisiminimus. Religijose nostalgija gali būti dvasinis ilgesys – Dievo, rojaus ar prarastos bendrystės su šventumu. Tačiau ji taip pat gali tapti kliūtimi, jei žmogus įstringa praeityje, užuot gyvenęs dabartyje.
Nostalgija religijose dažnai suvokiama kaip ilgesys prarastos šventos būsenos – rojaus, dieviškosios artumo ar dvasinės pilnatvės. Religiniai tekstai ir tradicijos nostalgiją traktuoja kaip dviprasmišką būseną: ji gali būti dvasinio ieškojimo šaltinis arba pagunda, trukdanti priimti dabartį. Pažvelkime, kaip nostalgija atsispindi įvairiose tradicijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje nostalgija dažnai siejama su ilgesiu prarastojo rojaus, kaip aprašyta Pradžios knygoje, ar dvasinės bendrystės su Dievu. Psalmių knygoje tikintysis išreiškia nostalgiją šventai praeičiai:
„Kaip trokšta elnė upelio vandens, taip mano siela ilgisi Tavęs, Dieve.“ (Psalmė 42:1)
Krikščionių mistikai, tokie kaip Šv. Augustinas, nostalgiją laikė sielos troškimu grįžti pas Dievą:
„Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir mūsų širdys nerimsta, kol negrįžta pas Tave.“ (Išpažinimai, 1.1)
Tačiau krikščionys įspėja, kad pernelyg didelė nostalgija žemiškai praeičiai gali atitraukti nuo dabartinio tikėjimo. Jėzus sakė:
„Niekas, padėjęs ranką ant plūgo ir žiūrintis atgal, netinka Dievo karalystei.“ (Luko 9:62)
Islamas
Islame nostalgija gali būti ilgesys dvasinės tyrumo ar pranašo Mahometo laikų, laikomų islamo aukso amžiumi. Koranas ragina tikinčiuosius neprarasti vilties dabartyje:
„Alachas yra su tais, kurie ištvermingi ir gyvena Jo kelyje.“ (Koranas, 2:153)
Sufijų tradicijoje nostalgija dažnai išreiškiama kaip ilgesys dieviškosios meilės. Poetas Rumi rašė:
„Mano širdis ilgisi namų, kur nėra sienų, tik Meilė.“ (Divan-e Shams, 56)
Sufijų poezija ir ritualai, tokie kaip qawwali, padeda nukreipti nostalgiją į dvasinį ryšį su Alachu.
Budizmas
Budizme nostalgija gali būti siejama su prisirišimu prie praeities, kuris yra dukkha (kančios) šaltinis. Buda mokė, kad tikroji ramybė pasiekiama gyvenant dabartyje:
„Neprašyk praeities, nesvajok apie ateitį, sutelk protą į dabarties akimirką.“ (Bhaddekaratta Sutta)
Tačiau budistų tekstuose pripažįstama, kad ilgesys praeičiai yra natūrali žmogaus būsena, kurią galima transformuoti per sąmoningumą (mindfulness) ir meditaciją.
Kitos religijos
- Hinduizmas: Nostalgija gali būti ilgesys dieviškosios būsenos, kaip aprašyta bhakti tradicijoje. Bhagavadgytoje Krišna sako: „Tie, kurie ilgisi manęs, randa mane savo širdyje.“ (Bhagavadgyta, 7:16)
- Daoizmas: Daoizme nostalgija kartais siejama su ilgesiu paprastesnių laikų, kai žmonės gyveno pagal Dao. Laozi mokė: „Grįžk prie paprastumo, ir ilgesys taps ramybe.“ (Daodejing, 16 skyrius)
- Judaizmas: Judaizme nostalgija dažnai išreiškiama kaip ilgesys Šventyklos laikų ar Dievo artumo. Pranašas Jeremijas rašė: „Prisimenu dienas, kai Tavo šviesa buvo arti, ir mano siela verkia.“ (Raudų 3:20)
Izraelitų ilgesys Jeruzalei
Senajame Testamente izraelitai, ištremti į Babiloną, jautė gilų ilgesį Jeruzalei ir Šventyklai. Psalmė užfiksuoja jų nostalgiją:
„Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, prisiminę Sioną.“ (Psalmė 137:1)
Šis ilgesys įkvėpė juos išlaikyti tikėjimą ir galiausiai grįžti į Jeruzalę, parodydamas, kad nostalgija gali tapti vilties ir atkaklumo šaltiniu.
Loto žmonos žvilgsnis atgal
Pradžios knygoje Loto žmona, bėgdama iš degančios Sodomos, nepakluso įsakymui nežiūrėti atgal. Jos nostalgiškas žvilgsnis į praeitį pavertė ją druskos stulpu:
„Ji pažiūrėjo atgal ir tapo druskos stulpu.“ (Pradžios 19:26)
Ši istorija moko, kad nostalgija, jei ji tampa apsėdimu, gali trukdyti judėti į priekį ir priimti Dievo planą.
Nostalgija žavi, nes ji sujungia praeities grožį su dabarties ilgesiu, skatindama žmogų mąstyti apie gyvenimo prasmę ir laikinumą. Religiniai tekstai pabrėžia, kad nostalgija gali būti dvasinio ieškojimo dalis, jei ji nukreipiama į Dievą, arba kliūtis, jei žmogus įstringa praeityje. Istorijos apie izraelitus ir Loto žmoną atskleidžia nostalgijos dvilypumą: ji gali įkvėpti arba paralyžiuoti. Nostalgija yra tarsi senas laiškas – jis sušildo širdį, bet primena, kad gyvenimas tęsiasi.