Monolatrija – tai religinė sistema, kurioje pripažįstama daugelio dievų egzistencija, tačiau garbinamas tik vienas dievas, laikomas aukščiausiu ar svarbiausiu. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „monos“ (vienas) ir „latreia“ (garbinimas). Skirtingai nuo monoteizmo, kuris tvirtina, kad egzistuoja tik vienas dievas, monolatrija neatmeta kitų dievų, bet juos laiko mažiau reikšmingais arba pavaldžiais.
Pagrindinės savybės:
- Vienas garbinamas dievas: Tikintieji meldžiasi ir aukoja vienam dievui, ignoruodami kitus, nors ir pripažįsta jų egzistavimą.
- Kiti dievai egzistuoja: Skirtingai nei monoteizme, monolatrija leidžia tikėti kitų dievų buvimu, bet jie laikomi žemesnio rango.
- Kontekstualus pasirinkimas: Monolatrija dažnai siejama su tam tikra bendruomene ar tauta, kuri renkasi savo „nacionalinį“ dievą.
Istoriniai pavyzdžiai:
- Senovės Izraelis: Ankstyvojoje judaizmo fazėje izraelitai garbino Jahvę kaip savo pagrindinį dievą, bet pripažino kitų tautų dievus (pvz., Baalas, Ašera). Tai matoma Senojo Testamento tekstuose, kur Jahvė reikalauja išskirtinio garbinimo („Neturėk kitų dievų“).
- Egiptas: Faraono Echnatono reforma (XIV a. pr. Kr.) trumpam įvedė Atono, saulės disko, garbinimą kaip pagrindinį, sumenkindama kitų dievų svarbą, nors jų egzistavimas nebuvo neigiamas.
- Kitos kultūros: Kai kurios politeristinės visuomenės (pvz., senovės graikai ar indai) kartais iškeldavo vieną dievą (pvz., Dzeusą ar Višnu) kaip svarbiausią tam tikrame kontekste, bet neprieštaraudavo kitiems dievams.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Monoteizmas: Tiki tik vienu dievu, neigdamas kitų egzistavimą (pvz., krikščionybė, islamas).
- Politeizmas: Garbina daug dievų be vieno išskirtinio (pvz., graikų ar romėnų religija).
- Henoteizmas: Panašus į monolatriją, bet dažnai pabrėžia vieno dievo svarbą tam tikru metu ar vietoje, nebūtinai nuolat.
Monolatrija laikoma tarpine stadija tarp politeizmo ir monoteizmo, ypač analizuojant religijų raidą. Pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai (pvz., Mark S. Smith) teigia, kad judaizmas išsivystė iš monolatrinio tikėjimo į griežtą monoteizmą. Monolatrija rodo visuomenės poreikį turėti vieną pagrindinį dievą, kuris simbolizuoja jų tapatybę, bet išlaiko lankstumą pripažįstant kitus dievus.
Lietuvių pagoniškoje religijoje monolatrijos požymių galima įžvelgti, kai Perkūnas buvo itin garbinamas kaip pagrindinis dievas (griaustinio, tvarkos simbolis), tačiau kiti dievai (pvz., Žemyna, Velnias) taip pat buvo pripažįstami. Vis dėlto lietuvių tikėjimai labiau linkę į politeizmą, nes nėra aiškių įrodymų, kad vienas dievas buvo nuolat iškeliamas virš kitų.