Michailo Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“ yra vienas sudėtingiausių ir daugiasluoksnių XX amžiaus literatūros kūrinių. Nors jo veiksmas vyksta griežtai ateistinėje trisdešimtųjų metų Maskvoje, romanas yra persmelktas religinių, filosofinių ir metafizinių temų, kurios yra ne atkartojamos, o kūrybiškai perinterpretuojamos. Bulgakovas naudoja biblinius archetipus ir simbolius ne tam, kad pamokslautų ar skleistų dogmą, o tam, kad iškeltų amžinuosius klausimus apie gėrį ir blogį, tikėjimą ir netikėjimą, bailumą ir drąsą, tiesą ir melą. Religija čia veikia ne kaip atsakymų rinkinys, o kaip įrankis atskleisti sovietinės visuomenės ir pačios žmogaus prigimties ydas.
Romano centre – velnio, prisistatančio užsienio profesoriumi Volandu, ir jo svitos vizitas Maskvoje. Šis vizitas tampa tiesioginiu iššūkiu dogmatiškam ateizmui. Pati pirmoji romano scena, kurioje Volandas susitinka su literatais Berliozu ir Ivanu Bezdomnu, yra tobulas pavyzdys. Kai Berliozas arogantiškai pareiškia, kad Jėzaus niekada nebuvo, Volandas ne bando jo atversti, o tiesiog pateikia empirinį įrodymą – pranašystę apie jo paties mirtį. „Anuška jau nupirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nupirko, bet ir išpylė,“ – konstatuoja Volandas, ir po kelių akimirkų Berliozas paslysta ant to aliejaus ir miršta po tramvajaus ratais. Taip Bulgakovas nuo pat pradžių parodo, kad jo pasaulyje metafizinės jėgos yra ne tikėjimo, o realybės klausimas, o didžiausia nuodėmė yra ne netikėjimas, o siauras, dogmatiškas ir vaizduotės stokojantis mąstymas.
Volandas ir jo svita nėra tradiciniai blogio įsikūnijimai. Jie nėra gundytojai, siekiantys pražudyti nekaltas sielas. Priešingai, jie veikia kaip kosminiai revizoriai, baudžiantys už labai konkrečias žmogiškas ydas: godumą, melą, prisitaikėliškumą, biurokratizmą ir veidmainystę. Kiekvienas svitos narys turi savo simbolinę reikšmę. Katinas Behemotas, kurio vardas paimtas iš Biblijos pabaisos, įkūnija chaosą ir triksterišką absurdą. Azazelas, kurio vardas siejasi su Senojo Testamento dykumos demonu, yra tiesioginis smurto ir bausmės vykdytojas. Jų „blogis“ yra nukreiptas ne prieš gėrį, o prieš apsimestinį padorumą. Kaip pats Volandas sako Matui Levijui, vienam iš romano veikėjų: „Ką darytų tavo gėris, jei nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jei nuo jos dingtų šešėliai? Juk šešėlius meta daiktai ir žmonės.“ Ši frazė atskleidžia pagrindinę romano filosofiją: gėris ir blogis yra neatsiejami, o blogis dažnai atlieka sanitarinę funkciją, atskleisdamas tai, kas yra supuvę.
Antrasis, giliai religinis, romano lygmuo yra Meistro parašytas romanas apie Poncijų Pilotą. Tai yra radikali Evangelijos peržiūra. Čia Jėzus Kristus vaizduojamas ne kaip Dievo sūnus, o kaip klajojantis filosofas Ješua Ha-Nocri, kurio pagrindinė idėja yra ta, kad „pasaulyje nėra piktų žmonių“. Jis yra naivus, geras ir visiškai žmogiškas. Tikrasis šio romano-viduje-romano protagonistas yra ne Ješua, o penktasis Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas. Jo tragedija yra ne piktavališkumas, o bailumas. Pilotas supranta Ješua nekaltumą ir yra sužavėtas jo išmintimi, tačiau iš baimės prarasti savo karjerą ir užsitraukti imperatoriaus nemalonę jis pasmerkia jį mirčiai. Būtent bailumas, pasak Bulgakovo, yra „pati baisiausia yda“. Už šią ydą Pilotas yra nubaudžiamas du tūkstančius metų trunkančia nemiga ir amžinu ilgesiu užbaigti pokalbį su Ješua.
Religinė simbolika persmelkia visą romaną. Volando rengiamas didysis balius, arba Šėtono puota, yra apversta Didžiosios savaitės liturgija, kurios kulminacija – Berliozo galvos pavertimas taure. Ši groteskiška scena yra parodija ir eucharistijos, ir Jono Krikštytojo nukirsdinimo. Tačiau būtent šioje demoniškoje aplinkoje atsiskleidžia tikrasis gėris. Margarita, tapusi baliaus karaliene, patiria didžiausią išbandymą. Kai Volandas pasiūlo jai išpildyti vieną norą, ji, apimta atjautos, pirma paprašo ne susigrąžinti Meistrą, o pasigailėti nusidėjėlės Fridos, kuri yra amžinai nubausta už savo kūdikio nužudymą. Šis gailestingumo aktas, atliktas pačiame pragare, yra tikrasis moralinis romano centras ir įrodo, kad Margarita yra verta Volando malonės.
Romanas pateikia savitą pomirtinio gyvenimo viziją. Meistrui, kuris kentėjo ir sukūrė nemirtingą kūrinį („rankraščiai nedega“), tačiau palūžo, Volandas suteikia ne šviesą, o ramybę. „Jis nenusipelnė šviesos, jis nusipelnė ramybės,“ – sako Levis Matas. Šviesa yra skirta herojams ir kankiniams, tokiems kaip Ješua. Ramybė yra atlygis pavargusiai menininko sielai. Taip Bulgakovas sukuria subtilią anapusinio atlygio gradaciją, kuri nepriklauso nuo tradicinių religinių dogmų. „Meistras ir Margarita“ galiausiai teigia, kad tikroji religija slypi ne bažnytinėse apeigose, o žmogiškume: atjautoje, meilėje, kūryboje ir drąsoje pasipriešinti bailumui. Tai literatūrinė evangelija, parašyta ateizmo epochoje, skelbianti, kad net jei Dievo nėra, gėrio ir blogio problema išlieka pati svarbiausia.