Mastema, kurio vardas hebrajų kalba yra מַשְׂטֵמָה, yra viena svarbiausių, bet mažiau žinomų demoniškų figūrų, atsiradusių žydų literatūroje Antrosios šventyklos laikotarpiu. Nors jis dažnai įvardijamas kaip hebrajiškas velnio sinonimas, toks apibrėžimas yra per daug paprastas ir neatskleidžia jo unikalios prigimties bei vaidmens. Mastema nėra tiesiogiai minimas kanoninėje Hebrajų Biblijoje, tačiau jis yra pagrindinis antagonistas svarbiame nekanoniniame tekste – Jubiliejų knygoje, parašytoje maždaug II a. pr. Kr. Šiame tekste jis pristatomas ne kaip nepriklausomas blogio karalius, o kaip galingas angelas, veikiantis su Dievo leidimu, kurio funkcija yra kaltinti, gundyti ir bausti žmoniją.
Pats vardas „Mastema“ kilo iš hebrajų kalbos veiksmažodžio šaknies, reiškiančios „būti priešiškam“, „kaltinti“ arba „persekioti“. Taigi, jo vardas yra ne tiek asmenvardis, kiek titulas, nusakantis jo funkciją – „Priešiškumo“ arba „Kaltinimo“ angelas. Šia prasme jis yra labai panašus į ankstyvąjį „Šėtono“ (hebr. ha-Satan, „kaltintojas“) pavidalą, kokį matome Jobo knygoje, kur Šėtonas taip pat yra dangaus dvaro narys, veikiantis kaip prokuroras, o ne kaip Dievo priešas. Tačiau Jubiliejų knyga suteikia Mastemai kur kas detalesnę kilmės istoriją ir platesnį veikimo lauką.
Pasak Jubiliejų knygos, po Didžiojo Tvano Nojaus palikuonis pradėjo kankinti piktosios dvasios – tai buvo paskendusių Nefilimų (milžinų, gimusių iš puolusų angelų ir žmonių moterų sąjungos) sielos. Nojus meldėsi Dievui, kad šis įkalintų visas šias demoniškas dvasias, idant jos daugiau nekenktų žmonėms. Tačiau tuomet įsikišo Mastema, piktųjų dvasių vadas. Jis kreipėsi į Dievą su argumentu: jeigu visos dvasios bus įkalintos, jis negalės vykdyti savo paskirties – išbandyti žmonių ištikimybę ir bausti nusidėjėlius. Mastema paprašė Dievo leisti jam pasilikti dešimtadalį piktųjų dvasių savo valdžioje. Dievas sutiko su šiuo prašymu. Šis momentas yra esminis: Mastema veikia ne kaip maištininkas, o kaip Dievo sankcionuotas agentas, vykdantis tamsiąją dieviškojo plano dalį. Jis yra įrankis, per kurį pasaulyje reiškiasi blogis, tačiau šis blogis yra kontroliuojamas ir tarnauja aukštesniam tikslui.
Jubiliejų knygoje Mastema yra daugelio Senojo Testamento įvykių šešėlinis veikėjas. Būtent jis, o ne pats Dievas, pasiūlė išbandyti Abraomo tikėjimą, liepiant jam paaukoti savo sūnų Izaoką. Taip pat pasakojama, kad Išėjimo iš Egipto metu Mastema padėjo egiptiečių burtininkams atkartoti Mozės stebuklus ir pats vykdė Egipto pirmagimių žudynes. Jis netgi bandė nužudyti Mozę, kai šis keliavo atgal į Egiptą. Šiuose epizoduose Mastema atlieka kaltintojo, gundytojo ir budelio vaidmenį, tačiau visada veikia kaip dieviškosios valios vykdytojas. Jis yra jėga, kuri atskiria teisiuosius nuo nusidėjėlių per išbandymus ir kančias.
Mastemos vardas taip pat aptinkamas kituose to laikotarpio tekstuose, pavyzdžiui, Negyvosios jūros rankraščiuose. Kumrano bendruomenės raštuose, tokiuose kaip „Damasko dokumentas“, jis kartais tapatinamas su Belialu, „Tamsos angelu“, kuris veda žmoniją į nuodėmę. Šiuose tekstuose jo vaidmuo yra labiau dualistinis – jis yra aiškus gėrio ir šviesos priešas, vadovaujantis tamsos jėgoms. Tai rodo, kad Antrosios šventyklos judaizme egzistavo įvairios sampratos apie blogio prigimtį, o Mastema buvo viena iš centrinių figūrų bandant paaiškinti, kodėl teisieji kenčia ir kodėl pasaulyje egzistuoja nuodėmė. Jis yra tiltas tarp ankstyvosios „kaltintojo angelo“ idėjos ir vėlesnės, labiau išvystytos velnio, kaip Dievo priešo, koncepcijos, kuri galutinai susiformavo krikščionybėje. Mastema yra tragiškas ir bauginantis personažas – dieviškasis prokuroras, tapęs pačiu blogio įsikūnijimu.