Martyno Liuterio reformacija – tai XVI amžiaus pradžioje prasidėjęs dvasinis ir visuomeninis judėjimas, pakeitęs visos Europos veidą. 1517 m. spalio 31 d. augustinų vienuolis ir teologas Martynas Liuteris, tuo metu gyvenęs Vokietijoje, prikalė savo 95 tezes prie Vitenbergo bažnyčios durų. Tai buvo kvietimas į akademinę diskusiją dėl indulgencijų – popierinių atlaidų už nuodėmes – pardavinėjimo. Liuteris neketino sugriauti Bažnyčios, tačiau to nežinodamas pajudino pamatus, kurių svyravimą jautė daugelis to meto krikščionių.
Reformacija išsiplėtė žaibiškai – dėka ką tik išrasto spaudos aparato tezės buvo išverstos į tautines kalbas ir pasklido po visą Vokietiją, o vėliau ir Europą. Tai nebuvo vien sukilimas prieš indulgencijas – tai buvo grįžimas prie Šventojo Rašto, prie asmeninio tikėjimo ir dvasinės atsakomybės, be tarpininkavimo už pinigus. Liuteris akcentavo, kad žmogus išteisinamas ne darbais ar mokėjimais, o tikėjimu ir Dievo malone – tai buvo revoliucinis teiginys jo laikmečio kontekste.
Reformacija padalino Europą. Daugelis kunigaikščių, miestų ir tautų prisijungė prie protestantizmo, atsirado naujų Bažnyčių – liuteronų, kalvinistų, reformatų, o kartu įsiplieskė ir konfliktai, karai, religinis susipriešinimas. Katalikų Bažnyčia atsakė Kontrreformacija – dvasiniu atsinaujinimu ir Tridento susirinkimu, kuris sugriežtino Bažnyčios discipliną ir mokymą. Vadinasi, reformacija buvo ir atsinaujinimo katalizatorius, ir skausmingas skilimas, kurio pasekmes jaučiame iki šiol.
Reformacija iškėlė Šventojo Rašto autoritetą – žmonės pradėjo skaityti Bibliją gimtosiomis kalbomis. Ji paskatino raštingumą, asmeninę sąžinės laisvę, teologinę atsakomybę. Ji nutiesė kelią žmogaus tiesioginiam santykiui su Dievu – be privalomo tarpininko.
Reformacija suskaldė Kristaus Kūną – Bažnyčia, kurią Jėzus troško matyti vieningą, pasidalino į daugybę dalių. Šimtmečius tikintieji vieni kitus laikė priešais. Net ir šiandien vis dar egzistuoja skausmingi istoriniai atminties šešėliai, neleidžiantys lengvai sėstis prie vieno stalo.
Reformacija mus moko, kad Bažnyčia negali sustingti, kad ji turi nuolat grįžti prie Evangelijos esmės – ne prie institucijos patogumo, o prie gyvo Kristaus žodžio. Ir kartu ji primena, jog vienybė negali būti pamiršta – net jei esame skirtingi, turime siekti susikalbėjimo, o ne tik teisumo.
2017 m. buvo minimos Reformacijos 500 metų metinės. Tąsyk visame pasaulyje vyko maldos savaitės, konferencijos, susitikimai tarp katalikų, liuteronų ir kitų krikščionių, kur buvo ieškoma ne tik tiesos apie praeitį, bet ir viltingos kalbos apie ateitį. Svarbiausia žinia: jei istorija mus išskyrė, tai Evangelija kviečia iš naujo sugrįžti prie to, kas jungia.
Martyno Liuterio 95 tezės (1517 m.)
- Kai mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus sakė: „Atgailaukite“ – Jis norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.
- Ši atgaila negali būti suprantama kaip sakramentinė išpažintis (tai yra nuodėmių išpažinimas ir atleidimas, suteiktas kunigo).
- Nepakanka vien vidinės atgailos – ji turi būti išreikšta įvairiais išoriniais darbais ir savęs aukojimu.
- Atgaila tęsiasi tol, kol žmogus gyvena kūne – tai vidinis dvasinis kelias.
- Popiežius negali atleisti jokių kaltų, nebent patvirtina Dievo atleidimą.
- Popiežius gali atleisti tik tas bausmes, kurias jis pats nustatė savo valia ar bažnytiniais įstatymais.
- Popiežius negali atleisti jokios kaltės Dievo akivaizdoje, išskyrus tai, ką Dievas jau atleido.
- Popiežius negali atleisti bausmės, jei bažnyčios įstatymas to nedraudžia.
- Popiežius negali atleisti nuodėmės, jei žmogus iš tikrųjų neatgailauja.
- Bažnyčia neturi teisės atleisti nuodėmės be tikro nuoširdumo iš tikinčiojo pusės.
- Bažnyčios nuodėmių atleidimas taikomas tik gyviesiems – ne mirusiems.
- Bažnyčia neturi galios keisti nuodėmių pasekmių po mirties.
- Mirusieji negali būti atleisti nuo nuodėmių, jei nesimeldžia už juos gyvieji.
- Mirusieji jau yra atskirti nuo šio pasaulio, todėl jų padėtį lemia Dievo sprendimas.
- Purgatorijoje (skaistykloje) kenčiantieji negali būti padedami per atlaidus, jei Dievas to nenori.
- Atlaidai nėra Dievo valios sprendimo priemonė – tik dvasinė pagalba.
- Popiežius neturi galios daryti stebuklų mirusiems.
- Žmonių nuomonė apie popiežiaus galias atleisti viską – neteisinga.
- Indulgencijos (atlaidai) nesumažina dvasinių kančių.
- Popiežius pats negali būti tikras dėl atleidimo veiksmingumo.
- Tie, kurie moko, kad atlaidai išgelbsti žmogų, klysta.
- Tikras atleidimas kyla iš nuoširdžios atgailos, ne iš dokumento.
- Žmonės neturėtų remtis popiežiaus atlaidais labiau nei Dievo malone.
- Tikėjimas į Kristų – tai, kas tikrai išlaisvina nuo kaltės.
- Atlaidai naudingi tik tiems, kurie jau nuoširdžiai atgailavo.
- Žmonės neturėtų manyti, kad atlaidai atleidžia visas bausmes.
- Tie, kurie parduoda atlaidus, dažnai klaidina žmones.
- Atlaidų pardavimas dažnai remiasi baime, o ne tikėjimu.
- Žmonės turėtų būti mokomi, kad geriau duoti vargšui nei pirkti atlaidus.
- Geriau aukoti artimui, nei mokėti už popierinį atleidimą.
- Kas padeda vargšui ar remia Bažnyčią, daro daugiau nei perka atlaidus.
- Tikėjimas be meilės yra bevertis.
- Popiežius turėtų skatinti žmones remti vargšus, o ne pirkti atlaidus.
- Atlaidai negali pakeisti tikros meilės Dievui ir artimui.
- Tie, kurie tiki atlaidų galia daugiau nei Evangelijos jėga – klaidingi.
- Kiekvienas krikščionis turi atgailauti nuolat, ne tik pasinaudoti indulgencija.
- Tikėjimas ir atgaila svarbiau už bet kokį dokumentą.
- Tikėjimas į popiežių neturėtų būti didesnis nei tikėjimas į Kristų.
- Kiekvienas tikintysis yra atsakingas už savo sielą.
- Bažnyčia neturėtų daryti pelno iš atlaidų.
- Dvasinis gyvenimas negali būti grindžiamas prekyba.
- Kristus kviečia ne į išorinį, o į vidinį atsivertimą.
- Tikėjimo gyvenimas reikalauja nuolankumo ir tikros širdies.
- Bažnyčios tarnai neturi piktnaudžiauti savo galia.
- Tikras dvasinis vadovas rodo kelią Kristui, o ne sau.
- Atlaidų veiksmingumas priklauso nuo žmogaus širdies nuostatos.
- Bažnyčios autoritetas turi būti grindžiamas Evangelija.
- Tie, kurie klaidina žmones dėl atlaidų, turi būti sulaikyti.
- Dvasinė laisvė svarbesnė už bažnytinę struktūrą.
- Popiežius turėtų būti visų tarnas, o ne viešpats.
- Katalikų tikėjimas neturėtų remtis vien popiežiaus žodžiu.
- Tik Kristus yra galutinis tikėjimo autoritetas.
- Žmonės turėtų būti mokomi Dievo baimės ir meilės.
- Evangelijos skelbimas turi būti svarbiausias Bažnyčios darbas.
- Bažnyčia turi grįžti prie Šventojo Rašto.
- Teologija turi tarnauti tikėjimui, ne valdymui.
- Bažnytinė valdžia neturi būti virš Dievo žodžio.
- Bažnyčios šventumas kyla iš Kristaus, o ne jos turto.
- Tikėjimas be darbų miręs – bet darbai negali pakeisti tikėjimo.
- Kristus turi būti tikėjimo centras, ne indulgencijos.
- Tikra Bažnyčios galia – tai Evangelijos skelbimas.
- Bažnyčia negali išgelbėti be Kristaus.
- Bažnyčia turi būti gyvoji Kristaus bendruomenė.
- Tikėjimas turi būti išgyvenamas, ne tik išpažįstamas.
- Popiežius negali pakeisti Kristaus žodžių.
- Tikėjimo tiesos negali būti pakeistos pinigais.
- Visi tikintieji turi vienodą vertę prieš Dievą.
- Bažnyčios pamaldumas turi būti nuoširdus.
- Tikras pamaldumas neatsiejamas nuo teisingumo.
- Dvasininkai turi būti Dievo tarnai, o ne kunigaikščiai.
- Bažnyčios turtas turi būti naudojamas vargšams.
- Piktnaudžiavimas dvasine valdžia turi būti pasmerktas.
- Evangelija neturi būti pardavinėjama.
- Tikra viltis kyla iš Dievo pažado, o ne dokumentų.
- Tikinčiųjų sąžinė turi būti laisva.
- Popiežiaus žodis nėra viršesnis už Raštą.
- Kristus vienintelis yra mūsų Tarpininkas.
- Atleidimas kyla iš Dievo gailestingumo, ne iš dokumentų.
- Tik Dievas atleidžia nuodėmes.
- Evangelija moko apie meilę, o ne baimę.
- Krikščionys turi gyventi tikėjimu, ne ritualais.
- Atgaila prasideda širdyje.
- Dvasinis gyvenimas nėra pasiekimų sąrašas.
- Kiekvienas turėtų ieškoti Dievo tiesiogiai.
- Tikėjimas turi būti asmeninis.
- Popiežius turėtų atiduoti turtus vargšams.
- Bažnyčia turi būti tarnaujanti, o ne viešpataujanti.
- Evangelijos šviesa turi būti skleidžiama visiems.
- Dvasiniai ginklai – tai malda, meilė ir tiesa.
- Viltis kyla iš Kristaus kryžiaus, ne iš popieriaus.
- Tikras tikėjimas kyla iš širdies, ne iš sistemos.
- Dievas ieško gailestingos širdies, o ne pinigų.
- Atgailos gyvenimas turi būti nuolatinis.
- Tikėjimas turi būti laisvas nuo baimės.
- Tik Kristus yra mūsų Viešpats, mūsų Mokytojas ir mūsų Gelbėtojas.