Kontrreformacija – tai Katalikų Bažnyčios atsakas į XVI a. pradžioje prasidėjusį Reformacijos judėjimą, kuris pradėjo sparčiai skaldyti Vakarų Europos krikščioniškąją vienybę. Bet tai nebuvo tik „gynyba“ – ji tapo tikru katalikybės atsinaujinimu, kuris palietė ne tik religiją, bet ir meną, švietimą bei politiką.
Terminas Kontrreformacija (lot. contrareformatio) plačiau imtas vartoti XIX amžiuje. Tuo metu istorikai ieškojo žodžio, kuris apimtų visą Bažnyčios veiklą atsakant į protestantų reformų bangą. Vis dėlto patys amžininkai šio termino nevartojo. Jie kalbėjo apie „katalikų atsinaujinimą“ arba „tridentinį atsinaujinimą“ (nuo Tridento susirinkimo).
Pagrindiniai bruožai
- Tridento susirinkimas (1545–1563) – svarbiausias įvykis. Čia ne tik pasmerkta Reformacijos doktrina, bet ir pradėtos gilios Bažnyčios reformos: kunigų mokymas, drausmės stiprinimas, aiškus katalikiškų dogmų apibrėžimas.
- Jėzuitų ordino (1540) įkūrimas – Ignacas Lojola sukūrė galingą intelektualų ir misionierių tinklą. Šis ordinas tapo kontrreformacijos „smegenimis“ ir „rankomis“.
- Menas ir architektūra – Baroko stilius gimė kaip emocinis priešnuodis protestantų asketiškumui. Pavyzdžiui, Romos Šv. Petro bazilikos interjeras buvo pertvarkytas taip, kad lankytojas jaustųsi apimtas dieviškos didybės.
Citatos iš laikotarpio
- Ignacas Lojola: „Surask Dievą visame, ką darai.“ (tai tapo jėzuitų šūkiu).
- Paulius III, popiežius: „Reikia pradėti reformuoti Bažnyčią ne žodžiais, bet darbais.“
- Caravaggio (baroko tapytojas, kontrreformacijos meno atstovas): „Tiesa randama šešėliuose.“
Lietuvoje Kontrreformacija buvo labai aktyvi. Ypač išsiskyrė Vilniaus jėzuitų kolegija, įkurta 1570 m. Ji tapo pagrindu Vilniaus universitetui, o jėzuitai atliko svarbų vaidmenį lietuvių raštijos plėtroje. Net ir Mikalojus Daukša, kuris pats buvo katalikų kunigas, kontrreformacijos dvasioje 1599 m. išleido Postilę, kurioje pirmą kartą į lietuvių kalbą įvedė tautinės tapatybės ir gimtosios kalbos gynimo idėją.