„Sacrosanctum Concilium“ – tai viena iš keturių pagrindinių Vatikano II Susirinkimo konstitucijų, priimta 1963 m. gruodžio 4 d. Jos pilnas pavadinimas – Dogmatinė konstitucija apie šventąją liturgiją. Tai pirmasis oficialiai paskelbtas Vatikano II dokumentas, atvėręs kelią visai Susirinkimo dvasiai – atsinaujinimui per grįžimą prie ištakų.
Ši konstitucija atsirado iš poreikio atgaivinti liturginį gyvenimą, kad jis būtų gyvesnis, artimesnis tikinčiųjų širdims, labiau dalykinis, ne vien stebėjimo objektas. Iki tol daugelis dalyvavusiųjų Mišiose buvo tarsi stebėtojai – ne viską suprasdavo, kalbos buvo ne visiems prieinamos, o aktyvus tikinčiųjų įsitraukimas – minimalus.
Pagrindinis tikslas buvo suteikti liturgijai gilesnį vidinį gyvumą ir aiškumą, padaryti ją “gyvybės šaltiniu visam krikščioniškam gyvenimui“.
„Sacrosanctum Concilium“ iškėlė keletą esminių principų:
- Aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas liturgijoje – ne pasyvus buvimas, bet sąmoningas ir vidinis dalyvavimas.
- Liturgijos atnaujinimas – apeigos turėtų būti aiškios, paprastos, prieinamos, atskleidžiančios Kristaus slėpinį.
- Tautinių kalbų įvedimas liturgijoje – vietoje vien tik lotynų kalbos, kai kuriose dalyse leista naudoti gimtąją kalbą.
- Šventojo Rašto svarba liturgijoje – daugiau Biblijos tekstų per Mišias, kad tikintieji maitintųsi Dievo žodžiu.
Tai dokumentas, kuriuo vadovaujantis buvo pradėtos tokios praktikos kaip Mišios gimtąja kalba, atsisukęs į žmones altorius, aktyvus tikinčiųjų atsakas, giedojimas bendruomenėje, ir daugelis kitų pokyčių, kuriuos šiandien laikome savaime suprantamais.
Keletas svarbiausių citatų iš konstitucijos:
„Liturgija yra viršūnė, į kurią nukreipta Bažnyčios veikla, ir tuo pat metu šaltinis, iš kurio teka visa jos galia.“ (SC, 10)
„Trokštama, kad visi tikintieji būtų vedami į tą visiškai sąmoningą, aktyvų ir vaisingą dalyvavimą liturginiuose šventimuose.“ (SC, 11)
„Bažnyčia labai vertina lotynų kalbą Romos apeigose, tačiau kartu pripažįsta, jog gimtosios kalbos vartojimas gali būti dažnai labai naudingas.“ (SC, 36)
„Kad Dievo tauta galėtų gausiai semtis dvasinės stiprybės, tebus atverta plačiau Šventojo Rašto lobynų skrynia.“ (SC, 51)
„Pamokslas liturgijoje yra būtinas – jis nėra papildymas ar komentaras, bet Dievo žodžio dalis.“ (SC, 52)
„Sacrosanctum Concilium“ yra dvasinis kvėpavimas, noras atkurti liturgiją kaip gyvą susitikimą su Kristumi – ne tik kunigui, bet visai bendruomenei. Tai dokumentas, kuris sujungė tradiciją su dabartimi ir atvėrė kelią tikintiesiems būti ne tik žiūrovais, bet gyvoji Dievo tauta, švenčianti Jo buvimą dabar.