„Perfectae Caritatis“ – tai Vatikano II Susirinkimo dokumentas, paskelbtas 1965 m. spalio 28 d., skirtas vienuoliškojo gyvenimo tinkamam atnaujinimui. Tai dogmatinės konstitucijos statuso neturintis, bet autoritetingas dekretas, kuriame Bažnyčia kalba apie pašvęstąjį gyvenimą, jo vietą, prasmę ir reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Lietuviškai dokumento pavadinimas verčiamas kaip „Tobulos meilės siekimas“, nes pirmieji žodžiai lotynų kalba – Perfectae caritatis – reiškia „tobula meilė“.
Kodėl jis buvo priimtas? XX amžiaus viduryje Bažnyčia suvokė, kad daug vienuolinių bendruomenių gyvena pagal senus įstatus, papročius ir formas, kurios nebeatitiko žmonių dvasinių ir praktinių poreikių. Kai kurios vienuolijos tapo formaliomis struktūromis, nutolusiomis nuo savo steigėjų dvasios. Buvo juntamas poreikis atnaujinti pašvęstąjį gyvenimą, kad jis vėl taptų gyvas, įkvepiantis, artimas žmonėms.
Kam šis dokumentas skirtas? Visoms vienuolijoms, pasaulietiškiems institutams ir pašvęstojo gyvenimo formoms – tiek kontempliatyvioms, tiek apaštalinėms. Tačiau Perfectae Caritatis svarbus ir pasauliečiams – jis atveria langą į vienuolystės esmę, padeda suprasti, kad tai nėra tik uždaras pasaulis, bet Bažnyčios širdies dalis.
Dekrete kviečiama sugrįžti prie evangelinio radikalumo, puoselėti neturtą, skaistumą ir klusnumą ne formaliai, bet iš tikro pasiaukojimo Dievui. Tuo pačiu siūloma atnaujinti konstitucijas, gyvenimo būdą, mokymą, kad pašvęstieji galėtų veiksmingiau atsakyti į šių laikų iššūkius – tiek dvasinius, tiek socialinius.
Kelios svarbios ištraukos iš Perfectae Caritatis:
„Pašvęstasis gyvenimas yra ypatinga dovana, giliai įsišaknijusi krikšto pašventime ir geriau jį išreiškianti.“ (PC, 5)
„Skaistumas dėl dangaus karalystės yra dangaus gėrybių ženklas ir nuostabiausias būdas atiduoti save Dievui ir artimui.“ (PC, 12)
„Vienuoliai teseka Kristumi kaip vieninteliu būtinu dalyku, klausydami jo žodžių ir rūpindamiesi jo reikalais.“ (PC, 5)
„Neturtas – tai ne tik gėrybių neturėjimas, bet dvasios nuostata, kuri viską laiko kaip dovaną iš Dievo.“ (PC, 13)
„Atsinaujinimas turi kilti ne tiek iš išorinių reformų, kiek iš dvasinio gyvenimo atgaivinimo.“ (PC, 2)
Dokumentas, kuris kviečia ne į reformą dėl reformos, bet į grįžimą prie šaknų, prie Evangelijos, prie gyvo ryšio su Kristumi. Tai Bažnyčios kvietimas visiems pašvęstiesiems būti ne relikvijomis, o ugningu ženklu pasauliui, kad Dievas yra gyvas, o meilė – įmanoma.