Konkubinatas – tai istorinis terminas, apibūdinantis nesantuokinį, dažniausiai ilgalaikį vyro ir moters bendrą gyvenimą, panašų į santuoką, bet neturintį teisinio ar religinio santuokos statuso. Tokiuose santykiuose gyvenanti moteris vadinama konkubina, o vyras – konkubininkas. Šis reiškinys buvo paplitęs įvairiose kultūrose ir epochose, įskaitant senovės Romą, viduramžių Europą ir kai kurias krikščioniškas visuomenes, nors Bažnyčia dažnai jį smerkė kaip nuodėmingą.
Konkubinato ypatybės
- Neformali sąjunga: Skirtingai nuo santuokos, konkubinatas neturėjo oficialaus teisinio ar bažnytinio pripažinimo. Partneriai gyveno kartu, dažnai turėjo bendrų vaikų, tačiau jų santykiai nebuvo įtvirtinti nei civiline, nei religine ceremonija.
- Socialinis statusas: Konkubinatą dažnai praktikavo vyrai, kurie dėl socialinių, ekonominių ar teisinių priežasčių negalėjo ar nenorėjo tuoktis su savo partnere. Pavyzdžiui, aukštesnės klasės vyras galėjo turėti konkubiną iš žemesnio socialinio sluoksnio, nes santuoka su ja būtų laikoma netinkama.
- Vaikų statusas: Konkubinų vaikai paprastai buvo laikomi neteisėtais (lot. illegitimi) ir neturėjo tokių pat teisų, kaip teisėti santuokos vaikai, pvz., paveldėjimo teisės. Tačiau kai kuriose kultūrose, pvz., senovės Romoje, tokie vaikai galėjo būti pripažįstami tam tikromis sąlygomis.
- Moters padėtis: Konkubina dažnai buvo priklausoma nuo vyro finansiškai ir socialiai. Jos statusas buvo žemesnis nei teisėtos žmonos, ir ji galėjo būti lengvai atstumta. Vis dėlto kai kuriais atvejais konkubinos buvo gerbiamos ir gyveno komfortiškai.
Konkubinato istorija
- Senovės Roma: Konkubinatas (lot. concubinatus) buvo teisiškai pripažinta alternatyva santuokai, ypač tarp vyrų ir moterų, kurie negalėjo sudaryti teisėtos santuokos (matrimonium iustum) dėl socialinių skirtumų, pvz., tarp laisvo piliečio ir išlaisvintos vergės. Tai buvo monogamiškas santykis, tačiau be santuokos teisinių pasekmių.
- Viduramžių Europa: Krikščionybės įsigalėjimas pakeitė požiūrį į konkubinatą. Bažnyčia laikė jį nuodėmingu, nes jis prieštaravo santuokos sakramentui. Nepaisant to, konkubinatas buvo paplitęs, ypač tarp kilmingųjų, kurie galėjo turėti oficialią žmoną ir konkubiną šalia. Pavyzdžiui, šv. Augustinas Hiponietis gyveno su konkubina, su kuria susilaukė sūnaus, prieš atsiversdamas į krikščionybę.
- Šv. Margarita iš Kortonos atvejis: Margaritos gyvenimas su Arsenijumi yra klasikinis konkubinato pavyzdys. Ji buvo jo meilužė, gyveno jo namuose ir susilaukė sūnaus, tačiau jis jos nevedė, o po jo mirties ji buvo išvyta, atsidurdama socialinėje atskirtyje.
Katalikų Bažnyčia konkubinatą laikė nuodėme, nes jis pažeidė santuokos šventumą ir dažnai buvo siejamas su svetimavimu ar paleistuvyste. Šventieji, tokie kaip Augustinas, Margarita iš Kortonos ar Pelagija Antiochietė, gyvenę konkubinate ar panašiose sąjungose, po atsivertimo atgailavo už šią nuodėmę ir pasirinko asketišką ar šventą gyvenimą. Jų istorijos buvo naudojamos kaip pavyzdžiai, rodantys, kad net tokios nuodėmės gali būti atleistos per atgailą.
Šiandien terminas „konkubinatas“ retai vartojamas, tačiau jo atitikmuo galėtų būti ilgalaikis bendras gyvenimas be santuokos (angl. cohabitation). Skirtingai nei anksčiau, daugelyje šalių tokios sąjungos yra socialiai priimtinos, o partneriai ir jų vaikai dažnai turi teisines apsaugas, artimas santuokai.
Kodėl konkubinatas buvo paplitęs?
- Socialinės kliūtys: Santuoka dažnai buvo neįmanoma dėl klasių skirtumų, religinių ar teisinių apribojimų.
- Ekonominės priežastys: Konkubinatas leisdavo vyrui išvengti finansinių įsipareigojimų, susijusių su santuoka.
- Kultūrinės normos: Kai kuriose visuomenėse konkubinatas buvo toleruojamas kaip alternatyva santuokai, ypač tarp tų, kurie negalėjo sau leisti vestuvių.
Konkrečios istorijos
1. Šv. Augustinas Hiponietis ir jo konkubina (IV–V a.)
Šv. Augustinas (354–430 m.), vienas įtakingiausių krikščionybės teologų, jaunystėje gyveno nuodėmingą gyvenimą, kuris apėmė ilgalaikį konkubinatą. Jo autobiografinė knyga „Išpažinimai“ (Confessiones) detaliai aprašo šį laikotarpį.
Istorija:
- Augustinas, būdamas jaunas retorikos studentas Kartaginoje, apie 17–18 metų amžiaus pradėjo gyventi su moterimi, kurios vardas „Išpažinimuose“ neminimas (dėl pagarbos ar privatumo). Ši moteris, tikėtina, buvo žemesnio socialinio sluoksnio, galbūt išlaisvinta vergė, todėl santuoka su ja būtų buvusi neįmanoma pagal Romos teisę ir Augustino šeimos lūkesčius.
- Jie gyveno kartu apie 15 metų (apie 372–386 m.) ir susilaukė sūnaus, vardu Adeodatas („Dievo dovana“). Augustinas aprašo jų santykius kaip meilės pagrįstus, tačiau pripažįsta, kad jie buvo nuodėmingi, nes nevyko santuokos rėmuose.
- Augustino motina, šv. Monika, spaudė jį vesti kilmingą moterį, kad pagerintų socialinį statusą. Dėl to Augustinas buvo priverstas nutraukti santykius su savo konkubina, kuri grįžo į Afriką, palikdama Adeodatą su Augustinu. Šis išsiskyrimas buvo skausmingas: Augustinas „Išpažinimuose“ rašo, kad jo „širdis buvo sudraskyta“.
- Vėliau Augustinas patyrė atsivertimą Milane, paveiktas šv. Ambraziejaus pamokslų, ir atsisakė pasaulietinio gyvenimo, tapdamas kunigu ir vyskupu.
- Augustino konkubinatas tapo centrine jo atgailos ir atsivertimo istorijos dalimi. Jo atvirumas apie šią nuodėmę „Išpažinimuose“ pabrėžia žmogaus silpnumą ir Dievo malonės galią.
- Ši istorija taip pat atspindi Romos visuomenės normas, kur konkubinatas buvo toleruojamas tarp jaunų vyrų, ypač prieš sudarant politiškai ar socialiai naudingą santuoką.
2. Šv. Margarita iš Kortonos ir Arsenijus (XIII a.)
Šv. Margarita iš Kortonos (1247–1297) – pranciškonų tretininkė ir mistikė, kurios jaunystė buvo pažymėta konkubinatu, o vėlesnis atsivertimas padarė ją šventąja.
Istorija:
- Margarita, būdama 18 metų, pabėgo iš namų su kilmingu jaunuoliu Arsenijumi, Montepulčiano didiku. Jis pažadėjo jai meilę ir geresnį gyvenimą, tačiau nevedė, greičiausiai dėl jos žemo socialinio statuso (ji buvo valstietė). Margarita tapo jo konkubina, gyveno jo pilyje ir susilaukė sūnaus.
- Devynerius metus (apie 1265–1274 m.) Margarita gyveno kaip Arsenijaus meilužė, mėgaudamasi prabanga, tačiau visuomenėje buvo laikoma „nusidėjėle“ dėl nesantuokinių santykių. Jos grožis ir gyvenimo būdas traukė dėmesį, tačiau ji jautė vidinį nepasitenkinimą.
- Kai Arsenijus buvo nužudytas (galimai dėl politinių intrigų), jo šeima išvijo Margaritą ir jos sūnų. Neturėdama kur eiti, ji buvo atstumta ir savo šeimos. Šis sukrėtimas paskatino jos atsivertimą: ji kreipėsi pagalbos į Kortonos pranciškonus, tapo tretininke ir atsidėjo atgailai, maldai bei vargšų tarnystei.
- Margarita įkūrė ligoninę Kortonoje, tapo taikdare ir mistike, patirdama regėjimus. Jos sūnus vėliau įstojo į pranciškonų ordiną.
- Margaritos konkubinatas atspindi viduramžių visuomenės realijas, kur kilmingi vyrai dažnai turėjo konkubinas, tačiau šios moterys buvo socialiai pažeidžiamos, ypač po partnerio mirties.
- Jos istorija tapo įkvėpimu atgailaujantiems, ypač moterims, kurios buvo populiarios viduramžių hagiografijose kaip „atgailaujančios nusidėjėlės“.
3. Karalius Henris VIII ir Marija Boleyn (XVI a.)
Anglijos karalius Henris VIII (1491–1547) yra žinomas dėl savo šešių santuokų, tačiau jis taip pat turėjo konkubinų, tarp jų Mariją Boleyn, būsimos karalienės Anos Boleyn seserį.
Istorija:
- Marija Boleyn (apie 1499–1543) buvo Henrio VIII meilužė maždaug 1522–1525 m., kol jis dar buvo vedęs savo pirmąją žmoną Kotryną Aragonietę. Marija, tuo metu jau ištekėjusi už Viljamo Kerio, tapo karaliaus konkubina, gyveno dvare ir buvo jo meilės objektas.
- Manoma, kad Marija pagimdė du vaikus – Kotryną ir Henrį Kerius – kurie galėjo būti Henrio VIII vaikai, tačiau karalius jų oficialiai nepripažino, skirtingai nei savo neteisėto sūnaus Henrio Ficrojaus, gimusio iš kitos meilužės.
- Kai Henris VIII susidomėjo Marijos seserimi Ana Boleyn, Marija buvo nustumta į šalį. Jos konkubinatas su karaliumi neturėjo ilgalaikių politinių pasekmių, tačiau jos sesers santuoka su Henriu pakeitė Anglijos istoriją, sukeldama Anglikonų Bažnyčios atsiskyrimą nuo Romos.
- Marijos Boleyn atvejis iliustruoja konkubinatą kaip karališkąją praktiką, kur valdovai turėjo oficialias žmonas, bet palaikė santykius su meilužėmis, kurios dažnai buvo kilmingos moterys.
- Ši istorija taip pat rodo konkubinų pažeidžiamumą: Marija neturėjo jokios galios, kai karalius prarado susidomėjimą ja, ir jos gyvenimas liko šešėlyje, palyginti su sesers Anos šlove.
4. Karalius Liudvikas XIV ir jo meilužės (XVII a.)
Prancūzijos „Karalius Saulė“ Liudvikas XIV (1638–171- Istorija:
- Liudvikas XIV, Prancūzijos monarchas, turėjo daug oficialių meilužių, kurios gyveno kaip jo konkubinos Versalio rūmuose, nors jis buvo vedęs Mariją Teresę Ispanę. Tarp žymiausių jo konkubinų buvo Luiza de La Vallière, Madame de Montespan ir Madame de Maintenon.
- Luiza de La Vallière (1644–1710) buvo Liudviko meilužė apie 1661–1667 m. Ji pagimdė jam keturis vaikus, iš kurių du išgyveno. Jos santykiai su karaliumi buvo romantiški, tačiau ji galiausiai pasitraukė į vienuolyną, atgailaudama už savo nuodėmes.
- Madame de Montespan (1640–1707) buvo Liudviko meilužė apie 1667–1680 m., pagimdžiusi jam septynis vaikus, kurie buvo legitimuoti ir gavo titulus. Ji buvo įtakinga dvare, tačiau prarado karaliaus palankumą dėl intrigų ir galimo dalyvavimo „Nuodų byloje“.
- Madame de Maintenon (1635–1719) tapo Liudviko meilužė vėliau ir, manoma, slapta tapo jo žmona po karalienės mirties. Jos santykiai buvo labiau dvasiniai, tačiau ji vis tiek buvo laikoma konkubina anksčiau.
- Liudviko XIV konkubinos atspindi baroko epochos karališkąją kultūrą, kur meilužės buvo ne tik asmeninio malonumo šaltinis, bet ir politinės galios žaidėjai. Jų vaikai dažnai buvo pripažįstami, tačiau pačios moterys galėjo lengvai prarasti statusą.
- Luiza de La Vallière istorija turi paralelių su šventųjų atsivertimais, nes ji pasirinko vienuolinį gyvenimą, atgailaudama už savo praeitį, panašiai kaip Margarita ar Pelagija.
5. Senovės Romos imperatorius Augustas ir Lidija (I a. pr. Kr.)
Romos imperatorius Augustas (63 m. pr. Kr.–14 m. po Kr.) yra žinomas dėl savo santuokos su Livija Druzila, tačiau anksčiau jis turėjo konkubinų, kaip buvo įprasta Romos elite.
Istorija:
- Prieš vesdamas Liviją, Augustas turėjo santykių su moterimi, vardu Lidija, kuri buvo jo konkubina. Apie ją žinoma nedaug, tačiau Romos šaltiniai (pvz., Suetonijus) mini, kad Augustas jaunystėje palaikė ne vieną nesantuokinį ryšį, įskaitant su žemesnio luomo moterimis.
- Konkubinatas Romoje buvo įprastas tarp jaunų vyrų, ypač tų, kurie dar nebuvo sudarę politiškai naudingų santuokų. Lidija galėjo būti išlaisvinta vergė ar žemesnio sluoksnio moteris, todėl santuoka su ja nebūtų buvusi svarstoma.
- Augusto santykiai su konkubinomis baigėsi, kai jis vedė Liviją, kuri tapo galinga Romos politikos figūra.
- Augusto konkubinatas atspindi Romos visuomenės teisinę ir socialinę sistemą, kur concubinatus buvo priimtinas, bet žemesnis statusas nei matrimonium iustum (teisėta santuoka).
- Ši istorija rodo, kaip konkubinatas buvo naudojamas socialinėms ir seksualinėms reikmėms, tačiau neturėjo ilgalaikės reikšmės imperatoriaus gyvenime.
Kodėl šios istorijos garsios?
- Religinis kontekstas: Augustino ir Margaritos istorijos tapo ikoniškomis krikščionių hagiografijose, pabrėždamos atgailą ir Dievo malonę. Jų konkubinatai buvo naudojami kaip moraliniai pavyzdžiai, rodantys, kad net sunkios nuodėmės gali būti atleistos.
- Politinė ir kultūrinė įtaka: Henrio VIII, Liudviko XIV ir Augusto istorijos atspindi konkubinatą kaip galios ir statuso simbolį, tačiau taip pat rodo moterų pažeidžiamumą tokiose sąjungose.
- Istorinis dokumentavimas: Augustino „Išpažinimai“, viduramžių šventųjų gyvenimų aprašymai ir istorikų (pvz., Suetonijaus) tekstai išsaugojo šias istorijas, padarydami jas prieinamas ir aktualias.