Klusnioji laisvė krikščioniškame gyvenime, ypač einant evangelinių patarimų keliu, yra viena iš paradoksaliausių ir sykiu gražiausių tiesų. Ji reiškia, kad tikras paklusnumas nėra prievarta, bet meilės išraiška, o tikra laisvė neatsisako paklusti, nes supranta, kad klausyti Dievo – reiškia eiti keliu, kuris veda į gyvenimą, ne į nelaisvę.
Jėzus per visą savo žemišką gyvenimą liudijo paklusnumo ir laisvės vienovę. Jis sako:
„Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė.“ (Jn 4,34)
Ir dar: „Aš atėjau ne savo valios vykdyti, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė.“ (Jn 6,38)
Tai nėra išorinė drausmė ar mechaninis paklusimas. Jėzaus klusnumas yra laiso asmens valios auka iš meilės, ne iš baimės ar pareigos. Ant Kalvarijos tai pasiekia viršūnę: „Tėve, ne mano, bet Tavo valia tebūnie.“ (Lk 22,42)
Kai pašvęstasis žmogus eina evangelinių patarimų keliu, ypač klusnumo keliu, jis pasirenka ne gyvenimą be sprendimų, bet gyvenimą, kuriame kiekvienas sprendimas kyla iš noro sekti Jėzumi – tuo, kuris klusnus iki mirties, bet išlieka visiškai laisvas, nes myli.
Ką reiškia sekti klusniu Jėzumi?
Tai reiškia:
– ne neigalumą ar nuolankumo teatrą, bet gilų troškimą būti Dievo valios žmogumi,
– sugebėti tarti „taip“ net tada, kai nesupranti visko – kaip Marija, kaip šventieji,
– gyventi laisvę, kuri ne atmeta kitų žodžio, bet ieško jame Dievo balsų aidų,
– ir galiausiai – atsiverti brolystei, nes tik per santykį su kitu, per pasitikėjimą ir klausymąsi gimsta brandus klusnumas.
Klusnioji laisvė – tai širdies būsena, kai žmogus nebebijo, kad kitas jį ves, nes jis žino, kad Dievas eina kartu. Tai gyvenimas, kuriame ne viską kontroliuoji, bet viską patiki. Ir tai – ne silpnumo ženklas, o brandžios meilės išraiška, kurioje pats Kristus tampa mokytoju:
„Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš ramus ir nuolankios širdies.“ (Mt 11,29)
Tokiu būdu klusnumas nustoja būti tik įžadas – jis tampa gyvenimo ritmu, maldos forma ir meile, kuri sako „taip“ Dievui net tada, kai tai kainuoja viską.